Žemės ūkio viceministras Albinas Ežerskis kiekvieną savaitgalį skuba į savo namus Šilalėje. Žemdirbių rūpesčiais gyvenančiam viceministrui kelionė į gimtąją Žemaitiją visada džiaugsminga – akį glosto ne tik nuo vaikystės įprastas kraštovaizdis, bet ir Vakarų Lietuvos žmonių darbštumas. Retame ūkyje nepamatysi ganantis melžiamų ar mėsinių galvijų bandos, nesutiksi net ir vėlyvą rudenį laukuose burzgiančių traktorių. Kitaip prie Vilniaus: daug dirvonuojančių laukų, o žemės savininkai, kuriuos sunku pavadinti ūkininkais, tik ir laukia, kol plėsis sostinė ir bus galima neblogai uždirbti.
Apie tai, kodėl kaimas nusivylė valdžia ir kas kaltas, kad valstybė negali įveikti monopolijų, su žemės ūkio viceministru Albinu EŽERSKIU kalbėjosi „Ūkininko patarėjo“ korespondentė Daiva BARTKIENĖ.
– Antri metai supirkėjų ir perdirbėjų žlugdomi pieno ūkiai, atrodo, priėjo liepto galą – šį rudenį ūkininkai karves išparduoda bandomis. Seime priimtas ir rugpjūtį įsigaliojęs Nesąžiningos prekybos pienu draudimo įstatymas nepadėjo žemdirbiams išsikovoti vietos po saule. Kaip manote, kodėl?
– Įstatymas turėjo apriboti pieno perdirbėjų ir prekybininkų piktnaudžiavimą, todėl Žemės ūkio ministerijos pateiktame projekte buvo numatyta daug drastiškų priemonių pieno sektoriaus problemoms spręsti.
Jei pamenate, siūlėme uždrausti perdirbėjams pirkti pieną iš užsienio, kol nebus supirktas visas Lietuvos ūkininkų, turinčių galiojančias supirkimo sutartis, primelžtas pienas. Siekėme įpareigoti perdirbėjus mokėti tokią pačią kainą už tokios pačios kokybės pieną, draudžiant ją diferencijuoti pagal pristatomo pieno kiekį. Ir būtinai pažaboti prekybininkų apetitą – riboti antkainius svarbiausiems pieno produktams.
Bet Žemės ūkio ministerijos noras padėti ūkininkams sulaukė didelio pasipriešinimo. Sukilo prekybininkai, perdirbėjai, teisininkai, dalis politikų. Konkurencijos taryba pareiškė, kad įstatymas prieštaraus Europos Sąjungos teisei ir net Lietuvos Konstitucijai! Pagal šios tarybos darbuotojus, projekte siūlomas antkainių reguliavimas galėtų sukelti neigiamų pasekmių patiems ūkininkams ir vartotojams.
Ar kas nors sukilo už ūkininkus? Dar kas nors, be ministerijos, persiplėšė dėl kaimo žmonių gerovės savo šiltus marškinėlius?
Mano nuomone, pagrindinės įstatymo nuostatos buvo atmestos, todėl ūkininkai ir toliau smaugiami. To, kas dabar vyksta žemės ūkyje, niekaip negalėčiau pavadinti sveika konkurencija, už kurią taip kovojo mokesčių mokėtojų išlaikoma Konkurencijos taryba. Tik to kažkodėl nė viena tarnyba nenori matyti.
– Lietuvos žemės ūkyje vyksta akivaizdi smulkesniųjų ūkių diskriminacija. Ministerija pastaruoju metu ypač akcentuoja būtinybę jiems kooperuotis. Ar tikite, kad kooperacija gali išgelbėti šeimos ūkius?
– Susikooperavę trys ar dešimt nedidelių ūkių problemos neišspręs ir savo derybinių pozicijų prieš perdirbėjus nesustiprins. Kooperuokis nesikooperavęs, derėkis nesiderėjęs, jei tavo siūlomas pieno kiekis nedidelis, diskriminacijos neišvengsi – pieno supirkimo kaina vis tiek bus du tris kartus mažesnė.
Dabar reali padėtis tokia: smulkiuosius ir vidutinius šeimos ūkius spaudžia ir stambieji ūkininkai, ir žemvaldžiai, ir stambieji perdirbėjai. O jiems sąlygas diktuoja stambieji prekybininkai. Susidaro tarsi džiunglių gyventojų maitinimosi grandinė – ryja vieni kitus, o už jų stovi taisykles diktuojantys džiunglių karaliai.
Rezultatas akivaizdus: sparčiai nyksta smulkūs ir vidutiniai ūkiai. Tie ūkiai galėtų sėkmingai vystytis, ūkininkų vaikai, anūkai matytų perspektyvą dirbti ir užsidirbti. Dabar jaunimas traukiasi, nebeperima ūkių iš tėvų, senelių. O juk šeimos ūkiai patys stipriausi – jei tik nebūtų diskriminacijos, jie atlaikytų visas krizes. Įtrauktų pilvus, bet atlaikytų.
– Vos pradėjęs dirbti Žemės ūkio ministerijoje prabilote, kad neteisinga smulkiesiems ūkininkams už pieną mokėti keliskart mažesnę kainą. Kokiais motyvais remiatės kovodamas su nusistovėjusiomis pieno rinkos taisyklėmis?
– Teigiama, kad smulkesniesiems pieno gamintojams mokama mažiau, nes pieno kokybė prastesnė.
Visuomenė klaidinama, kad smulkiuose ūkiuose melžiamo pieno kokybė prastesnė nei stambiuose ūkiuose pagaminto pramoniniu būdu. Viešojoje erdvėje apie smulkiuosius dažnai kalbama kaip apie blogiečius, vos ne valstybės kenkėjus, nors aš esu įsitikinęs, kad jie yra tos bitelės darbininkės, kurios suneša medų ir į valstybės biudžetą, ir į perdirbėjų kišenes.
Labai gerai žinau pieno sektorių ir todėl nebijau klausti, kur geresnė pieno kokybė – mažesniame šeimos ūkyje, kur karvės natūraliai ganosi žydinčiose pievose, ar stambesniame ūkyje, kur net vasarą gyvuliai šeriami konservuotais pašarais?
Norint pateisinti tą didžiulį kainų skirtumą teigiama, kad smulkesnių gamintojų pienas yra blogos kokybės, nes jie nenaudoja naujų technologijų, negali staigiai pieno atvėsinti.
Jokiais tyrimais ir dokumentais niekada nebuvo ir nėra įrodyta, kad tai tiesa. Jei būtų atlikti išplėstiniai pieno mikro- ir makroelementų tyrimai, neabejoju, kad paaiškėtų, jog smulkiuose ūkiuose pieno kokybė geresnė. Ir už tokį pieną smulkiesiems turi būti mokama net brangiau nei stambiesiems – juk visame pasaulyje rankų darbas yra labiau vertinamas ir brangiau apmokamas.
Yra tik viena išlyga – surinkti pieną iš smulkiųjų ūkininkų iš tiesų kainuoja daugiau. Bet tai gali lemti dešimtadalio, o ne kelių šimtų procentų supirkimo kainų skirtumą.
– Neseniai susitikęs su Jurbarko krašto ūkininkais sakėte, kad mūsų šalies pieno sektoriuje laisvos rinkos dėsniai neveikia. Jūs netikite laisvos rinkos galia?
– Iš ubago atimti lazdą ir šelpti poną – ne laisva rinka. Laisva rinka remiasi sąžininga konkurencija, joje nėra monopolijų siautėjimo, nesivadovaujama džiunglių įstatymais. Mūsų šalies žemės ūkyje galioja tik vienas įstatymas – stipresnis visada teisus.
Ar galime kalbėti apie sąžiningą konkurenciją, vienodas ūkininkavimo sąlygas, jei pieno kaina, kaip minėjau, smulkiesiems ir stambiesiems ūkiams skiriasi tris kartus – svyruoja nuo 10 iki 30 euro centų? Kuo mažesnis esi, tuo mažiau tau už pieną ir mokama.
Visada sakiau ir sakysiu: laisvos rinkos elementai yra patrauklūs, jei toje rinkoje neatsiranda išankstinių diskriminacinių sąlygų. Mūsų šalyje laisva rinka išsigimė, todėl valstybė turėtų imtis reguliuoti pieno kainas. Tai būtų vienintelė išeitis siekiant išsaugoti šeimos pieno ūkius.
– Panašu, kad Lietuvoje išsigimė ne tik laisvos rinkos dėsniai, bet ir tarpusavio santykiai – atsirado daug norinčių gyventi ir lobti kitų, silpnesniųjų, sąskaita. Jei kas nors pasiūlytų išpildyti tris norus, ko paprašytumėte žemdirbiams?
– Jei gyventume tikrai demokratinėje, krikščioniškoje bendruomenėje, pasakyčiau: negyvenkite vieni kitų sąskaita, atsiskaitykite su kiekvienu pagal nuopelnus, darbą, pagal pateikiamo produkto kokybę, o ne pagal įtakas, neteisėtus susitarimus.
Norėčiau, kad tarp pieno gamintojų, galvijų ir uogų augintojų ir perdirbėjų, prekybininkų vyktų abipusiai sąžiningi mainai. Kad vieni nelobtų, uždirbdami trigubai, o kitiems nereikėtų skaičiuoti nuostolių.
Tai būtų vienintelis prašymas, nes jis, mano galva, yra pats svarbiausias. Juk ūkininkai nei išskirtinių sąlygų, nei superkainų neprašo. Tik sąžiningo visų rinkos dalyvių, taip pat ir valdžios elgesio.
Daiva BARTKIENĖ
