Nuo vasario kviečiame kas savaitę skaityti straipsnius šeimos tematika. Juos rengs „Šeimos instituto“ bendradarbiai remdamiesi istoriniais šaltiniais, tautosaka, literatūra, kino filmais bei išskirtinėmis patirtimis. Primename, kad bendradarbiaujant su Bernardinai.lt 2014–2015 metais buvo vykdytas projektas „Šeima – bendrystės sodas“. Tuomet kalbinome šeimas. Džiugu, kad jos atvėrė ne tik savo namų duris, bet ir savo širdis. Šįmet bendradarbių ratas plečiasi, prisijungė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTI), informacinė svetainė jaunimui Jaunimogidas.lt. Kviesime bendradarbiauti mokslininkus iš Lietuvos istorijos instituto, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų, kultūros, kino naujienų portalus bei regioninę žiniasklaidą.
„Šeimos institutas“ yra projekto „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“ iniciatorius. Vadovės Jolantos Ramonienės klausiame, kaip kilo projekto idėja?
Praėjusį rudenį dalyvavau LLTI konferencijoje „Šeima lietuvių kultūroje“. Klausydamasi mokslininkų pranešimų sužinojau daug naujų ir įdomių dalykų apie šeimą. Buvo kalbama apie meilę ir draugystę šeimoje prieš 300 metų, santuokinę santarvę – prieš 200 metų, apie šeimos darną ir nesutarimus, vaikų auklėjimą ir kitus svarbius dalykus, kurie buvo perduodami iš kartos į kartą. Vėliau vis svarsčiau, kaip perteikti kitiems tai, ką atradau? Žinojau, kad konferencijos organizatoriai parengs mokslinį leidinį. Tačiau norint pasiekti šeimas, reikėjo ko nors paprastesnio, labiau įprasto, kasdieniško. Taip ir kilo idėja kalbinti mokslininkus apie jų tyrimus ir rengti lengvai skaitomus straipsnius šeimos tema bei publikuoti juos interneto portaluose.
Kodėl svarbu rašyti apie šeimą ir kuo sudominsite skaitytojus?
Norime mes to ar nenorime, bet žiniasklaida įtakoja mūsų nuomonę. Straipsnių apie gražų šeimos gyvenimą reta, o štai kilę skandalai detaliai aptarinėjami kelias dienas. Tad nebestebina, kad visuomenėje šeima matoma kaip problemų šaltinis. Visai pamirštama, kad šeimoje kasdieniai iššūkiai yra normalu. Turėtume svarstyti, ar mokame juos tinkamai išspręsti, ar žinome, kas mums gali padėti, jei to reikia?
Straipsniuose kalbėsime apie realybę, apie iššūkius šeimoms seniau ir dabar. Pateiksime konkrečius pavyzdžius, kuriuose skaitytojai galės ieškoti atsakymų į savo klausimus. Padrąsinsime neužsisklęsti, bet ieškoti pagalbos. Juk ir prieš kelis šimtmečius šeimos tai darė. Patvirtinsime, kad šeima yra pastovi vertybė nepaisant įvairiausių jai kylančių iššūkių. Apie tai kalbama istoriniuose šaltiniuose, tautosakoje, literatūros kūriniuose, kino filmuose. Kelsime klausimus, kokią kultūrą kuriame šeimose – atvirumo, bendravimo, pagarbos, pagalbos ar nekalbėjimo, nežiūrėjimo į akis, nemeilės? Kodėl?
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja, humanitarinių mokslų daktarė Jurga Sadauskienė buvo viena iš konferencijos „Šeima lietuvių kultūroje“ rengėjų. Gerb. Jurga, kaip kilo mintis atskleisti tai, kas mūsų tautos kultūroje yra skirta šeimai? Ar tai buvo pirmoji tokia LLTI konferencija?
Noras surengti konferenciją šeimos tema kilo pirmiausia iš asmeninių paskatų. Būdama ne tik tautosakos tyrėja, bet ir šeimos žmogus, trijų vaikų mama, aš dažnai savęs klausiu, ar tai, ką darau, yra svarbu mano vaikams, mano artimiesiems, ar tautosaka, jos etinės, meninės, edukacinės bei terapinės savybės yra tinkamos šiandien, ar, nepaisant to, kad senoji žodinė kūryba kaip ir pasitraukusi iš mūsų kasdienybės, ji dėl kokių nors jos pačios savybių vis dar nepamainoma ir mums būtina.
Kaip mokslininkei rūpėjo ir kitas dalykas: tautosaka yra vienas geriausių praėjusių amžių visuomenės mentaliteto atspindžių, tad ji leidžia mums pamatyti ir pajusti, kaip tuos pačius artimuosius šeimos ryšius suvokė, išreiškė, aktualizavo žmonės prieš šimtmetį ar du.
Džiugu, kad šeimos problematika pasirodė esanti įdomi ir kolegėms. Konferencijoje pranešimus įvairiais šeimos lietuvių kultūroje ir tautosakoje aspektais skaitė bei gyvai diskutavo gražus būrelis tautosakoninkių ir istorikių. Beje, mūsų institute tai bene pirmoji šeimai skirta konferencija. Manau, kad tautosakininkams nevalia apeiti šios temos, nes juk lietuvių žodinė kūryba augo, plėtojosi ir buvo perduodama šeimoje, ir skirta ji buvo pirmiausia šeimos kultūrinėms, emocinėms reikmėms tenkinti.
Kaip manote, ar pakankamai visuomenė supažindinama su lietuvių tautosakos lobynu? Kuo šiame darbe galėtų būti, o gal galime drąsiai teigti – bus svarbus projektas „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“?
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad lietuvių žodinės kūrybos lobynas yra gan gerai prieinamas, nes ta linkme daug daroma: LLTI tautosakos rankraštyne esanti gausi tautosakos medžiaga intensyviai skaitmeninama, kai kas jau pateikiama internete, leidžiami akademinis Lietuvių liaudies dainynas, patarlynas, rengiamas pasakynas, per praėjusį šimtmetį ir šiais laikais išleista daug populiarių pasakų rinktinių, dainynėlių, vaikų folkloro knygelių. Įvairūs folkloro ansambliai, menininkų grupės yra išleidę kaug kompaktinių diskų su įvairių žanrų tautosaka. Tačiau kita vertus, folkloristika kaip mokslas, šioje srityje atliekami tyrimai plačiajai visuomenei menkai težinomi.
Tikiuosi, kad projektas atvers naują langą skaitytojams į mūsų žodinę kūrybą, jos tyrimus, taip pat paskatins tiek mokslininkus, tiek skaitytojų auditoriją giliau, sąmoningiau mąstyti apie šeimą, puoselėti ją pasiremiant pozityviąja praeities kartų patirtimi, žinija, tradicijomis. Manau, kad tokios mokslininkų, kultūrininkų bei visuomenininkų paramos šeimai šiandien labai reikia.
„Šeimos instituto“ bendradarbė Aistė Vareikytė, filologė ir šeimotyrininkė nagrinės istorinius šaltinius, kalbins tautosaką tyrinėjančius mokslininkus, siekdama mums atskleisti per šimtmečius sukauptą išmintį. Aiste, kuo tau svarbu dalyvauti šiame projekte, apie šeimos gyvenimą ir jos vaidmenį rašyti iš istorinės perspektyvos?
Visų pirma, šiame projekte persipina dvi mano mylimos sritys – šeima ir tekstai. Kita vertus, kultūra, tautinis mentalitetas ir identitetas, paveldas ir istorija yra dalis mūsų tapatybės. Lietuvių tauta yra sukaupusi didžiulį lobį, kuris, deja, dar mažai pažįstamas ir įvertintas. Turbūt dėl šių priežasčių ir svarbu apie tai kalbėti. Juk pažindamas savo istoriją, imi pažinti ir suprasti pats save.
Aiste, esi sumaniusi parengti ir keletą straipsnių apie šventuosius, kurie susidūrė su tokiais pačiais iššūkiais, problemomis, baimėmis ir pagundomis, kaip ir mes. Kaip kilo ši mintis? Kokią žinią norėsi perduoti skaitytojams?
Man pačiai šventųjų pavyzdžiai visada buvo gyvas vilties ženklas, įkvepiantis nepasiduoti net užklupus sunkumams. Tiek dvasiniame gyvenime, tiek kasdienybėje. Ir tai, kas labiausiai žavi – ne tie „nušlifuoti“ ir „nuglostyti“ teisuoliai, kurie, rodos, nuo vaikystės tik ir kalbėjo vien su angelais, o tie, kurie klydo, bet ieškojo, nusivylė, bet nepasidavė. Tai tik įrodo, kad Dievui nėra negalimų dalykų, o žmogumi tikėti reikia iki paskutinės jo gyvenimo akimirkos… Juk šventųjų būta visokių!
„Šeimos instituto“ bendradarbis Augustas Kalinauskas, Vilniaus universitete studijuojantis filologiją, 2013 m. laimėjęs „Jaunojo kino kritiko“ konkursą, savo straipsniais sieks patraukliai perteikti su šeima ir jos kūrimu susijusius iššūkius šiandieninėje visuomenėje. Augustai, kuo tau svarbu dalyvauti šiame projekte?
Šiame projekte dalyvauju pirmiausia dėl to, jog norisi prisidėti prie dabar jau būtų galima sakyti opozicinės kultūros puoselėjimo, kitaip tariant, krikščioniškomis pažiūromis grįsto pasaulėvaizdžio. Savo straipsniuose į šeimos situaciją žvelgsiu iš kelių taškų. Pirmiausia iš kultūrinės laikotarpio perspektyvos – su kokiais iššūkiais susiduria šeima šiame laikmetyje, valstybei išsilaisvinus iš sovietinio bloko ir sparčiai integruojantis į Europą? Kaip keičiasi mūsų mąstymas, į kokius gyvenimo modelius orientuojamės? Kaip visa tai skatina ir atliepia kultūra? Kokių pavojų, grėsmių galime joje įžvelgti? O taip pat kokių atramų ieškoti? Galiausiai kaip patys galime prisidėti prie kitokios kultūros puoselėjimo ir nepasiduoti vakarietiškos antikultūros spaudimui? Rašydamas bandysiu ieškoti atsakymų, kaip galime realiai spręsti mums metamus reliatyvizmo, konformizmo, prisitaikymo ir panašius iššūkius.
Augustai, kokias temas ketini nagrinėti savo straipsniuose, kodėl pasirinkai būtent šias temas? Kokius kūrinius naudosi kaip pavyzdžius atskleidžiamiems iššūkiams iliustruoti?
Daugiausia remsiuosi amerikiečių, britų bei prancūzų kinu – kaip geriausiai atskleidžiančiu tam tikrą kultūrinį puolimą ir sovietine lietuvių filmoteka, kaip puikiu rezistencijos pavyzdžiu, gebėjusiu netiesiogiai kalbėti apie tai, kas svarbu, išlaikyti į žmogų nukreiptą žvilgsnį ir autentiškas tiesos paieškas net priespaudos laikais. Taip pat trumpai užsiminsiu ir apie knygų leidybą, tapusią verslu, užsieninių sėkmės ir savipagalbos teorijų kuriamą atmosferą bei meno, neretai pasireiškiančio destruktyviomis formomis įtaką šeimos gyvenimui.
Kokios tikiesi skaitytojų reakcijos? Ką jiems norėsi perteikti savo tekstais?
Savo straipsniais tikiuosi provokuoti, kelti aštresnius klausimus apie dabartinę padėtį, parodyti situacijos problemiškumą, bei taip pat atrasti galimus kelius ir būdus jai spręsti, kuriuos gali pasiūlyti šiandieninė kultūra.
Linkime Jums turiningos kelionės į praeitį, į neišsemiamus kultūros klodus, o svarbiausia – į savo širdį, drauge su projektu „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“!
„Šeimos instituto“ informacija
