Puoselėkime senuosius lietuviškus papročius, būkime kritiški Helovino renginiams

Etninės kultūros globos taryba (toliau – Taryba), kaip ir pernai, kviečia artėjant Vėlinėms šalies ir savivaldybių institucijas, kultūros, švietimo ir socialines įstaigas, bendruomenes, šeimas įsitraukti į Tarybos skelbiamą „Gerumo, atminties ir bendrystės akciją“. Jos esmė – puoselėjant senuosius lietuviškus papročius atminti ir pagerbti išėjusiuosius, kartu atnaujinti giminystės ir bendruomeninius ryšius, sušildyti šį vis labiau įsigalinčios tamsos metą gerumu ir žmonių širdžių šiluma.
Vėlinių laikotarpis mūsų krašte nuo seno apėmė ne tik lapkričio pradžią, bet ir visą spalio mėnesį (vienas iš senųjų spalio mėnesio pavadinimų – Vėlinis), o ypač spalio pabaigą (Vėlinių šventės pradžia buvo siejama su spalio 28 d. rengiamu Simajudo turgumi, vadinamu Vėlių paminiekais). Tai anaiptol ne vien liūdesiu paženklintas metas: jam labiau būdingas bendrystės skatinimas – giminėje, bendruomenėje, prisiminimams apie savo šaknis išreiškiant padėką, meilę ir pagarbą savo protėviams, taip pat skiriant daug dėmesio anapusiniam pasauliui, dėkojant gamtai už derlių ir kitas gėrybes, rūpinantis vargstančiais žmonėmis, skleidžiant gerumą ir atjautą.
Spalio–lapkričio mėnesiais nepamirškime užsiimti šiomis veiklomis, įtraukiant į jas ypač vaikus ir jaunimą:
• Pagerbti protėvius, mūsų kraštui svarbias asmenybes surengiant išvykas – aplankant pilkapius, žymių asmenų kapus, taip pat apleistus kapus, juos sutvarkant ir papuošiant degančiomis žvakelėmis (nepamirštant vėliau nurinkti jų indelius), surengiant žygius partizanų keliais, aplankant bunkerius, organizuojant atminimo vietose renginius ir pan.
• Išreikšti padėką protėviams ir Žemei už gamtos gėrybes puošiant savo aplinką – sukuriant papuošimus su rudeninio derliaus ir protėvių pagerbimo ženklais, kurie galėtų būti padaryti ir savo rankomis (papuošimai iš rudeninės gamtos dovanų, pačių išlietos vaškinės žvakės ir pan.).
• Padėti vargstantiems, vienišiems ir kitiems žmonėms, kuriems reikia pagalbos – pavyzdžiui, tai galėtų būti senelių namų, SOS vaikų kaimų ir kitų socialiai remtinų žmonių lankymas, renginių jiems organizavimas, skatinimas padėti žmonėms kasdieninėse situacijose (padedant pereiti gatvę, užleidžiant vietą viešajame transporte vyresniems, besilaukiančioms moterims ir pan.).
• Rengti senąsias rudeninių turgų tradicijas atspindinčius renginius – nuo seno spalio mėnesį vykdavo rudeniniai turgūs, kuriems buvo būdinga ne tik prekyba derliaus gėrybėmis, bet ir plati kultūrinė programa (senovėje šiuose turguose būta daug muzikavimo, karuselių, žaidimų, loterijų, vaidinimų, net meškų šokdinimo); tokie turgūs galėtų puikiai tikti ir šiandieniniam gyvenimui – skiriant tiek plačiajai visuomenei, kaimo ir miesto gyventojams, tiek rengiant siauresniame rate (mokyklos bendruomenėje ir pan.).
• Rengti bendruomeninius renginius – įvairioms bendruomenėms (mokyklos, kaimo, seniūnijos, miestelio, kraštiečių ir kt.) stiprinti labai tinka vakaronės ar kiti renginiai su suneštinėmis vaišėmis, įvairiomis bendromis veiklomis (žaidimais, varžybomis, pasakojimais, dainomis ir kt.), kurios skatina bendrystę tarp skirtingų kartų, kaimynų, vietos gyventojų ir pan.
• Skatinti giminių bendravimą, šeimyninių ryšių stiprinimą – nuo seno Vėlinių laikotarpiu vykdavo giminių susibūrimai, tačiau šiais laikais giminystės ryšiai sparčiai nyksta, tad šį paprotį verta gaivinti ir puoselėti, įtraukiant vaikus ir jaunimą į pasirengimą giminių suvažiavimams, paraginant kurti giminės medžius ir pan., įtraukiant šias temas į ugdymo procesą.
• Gilintis į mirusiųjų pagerbimo papročių prasmę žmogaus gyvenime – tai ypač svarbu vaikams ir jaunimui, nes gyvename laikmečiu, kai senųjų papročių daug kas nebeišmano, jų nebesupranta ir laiko nereikšmingais, nors mirtis yra dėsninga žmogaus būties dalis.
Sakykime NE siaubo, žiaurumo ir blogio platinimui, nes tai daro žalą vaikų ir kitų labiau pažeidžiamų žmonių psichikai. Lietuvoje vis labiau plinta Helovinas, kuriame įsivyrauja su mirtimi susiję gąsdinantys siaubūnai ir šiurpinantys veiksmai, pabrėžiamas demoniškas mirties pavidalas, o tai itin nedera su mūsų lietuviškais Vėlinių papročiais, kurie skatina pagarbą mirusiųjų pasauliui. Helovino renginiai pastaraisiais metais Lietuvoje vis labiau užgožia Vėlines, nes nebeapsiriboja vien spalio 31 diena – daug kur pradedami rengti nuo spalio vidurio ir vyksta iki pat lapkričio antros savaitės, neišskiriant nė šventinių Visų Šventųjų ir Vėlinių dienų.
Pastebima, kad Helovino renginiai dažnai skleidžia visiškai priešingą Vėlinėms mirties ir anapusinio pasaulio suvokimą, iškreipdami mirties sampratą, o tai ypač neigiamai veikia vaikų ir jaunimo pasaulėjautos formavimą. Siaubą keliantys Helovino renginiai, kuriuose neigiamas mirties įvaizdis kuriamas panaudojant įvairių mirtį nešančių siaubūnų kaukes, renginių vietos apipavidalinamos pakaruokliais ar kitais bauginančiais vaizdiniais, įgarsinama šiurpą ir išgąstį keliančiais garsais, neretai pasitelkiamos agresyvių veiksmų imitacijos, vis labiau plinta Lietuvoje. Jie vyksta pagrindiniuose miestų parkuose, daugybėje dvarų ir kitose kultūros paveldo vietose, Helovino organizavimu dažnai užsiima valstybinės švietimo ir kultūros įstaigos, o kai kur net vaikų darželių-lopšelių aplinka dekoruojama šiurpą keliančia atributika. Į Helovino renginius įstaigose ir viešosiose erdvėse vis labiau įtraukiami vaikai, neretai jie ir patys vaidina įvairius siaubūnus ar kraujais apsipylusias aukas, o verslininkai skelbia nuolaidas lankytojams su mažais vaikais į siaubą propaguojančius renginius. Ženkliai prie šiurpaus Helovino platinimo prisideda ir žiniasklaida, rašydama apie tokius renginius, didindama siaubo filmų pasiūlą aptariamu laikotarpiu.
Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas smurtiniu pobūdžiu pasižyminčią, agresyvumą ir nepagarbą gyvybei skatinančią, baimę ar siaubą sukeliančią, nusikalstamą veiką modeliuojančią informaciją įvardija kaip žalingą nepilnamečių psichinei sveikatai, fiziniam, dvasiniam ar doroviniam vystymuisi. Ne veltui šis įstatymas tokį poveikį nepilnamečiams draudžia ir riboja, nurodydamas visų pirma valstybės institucijų, viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų, taip pat nepilnamečių tėvų (globėjų, rūpintojų) atsakomybę. Parkuose, dvaruose ir kitose erdvėse vykstančių šiurpių Helovino renginių pagrindą sudaro stiprias emocijas sukeliantys vaizdiniai, panašiai kaip siaubo filmuose ar net labiau (pavyzdžiui, prie pat žmogaus įjungtu benzopjūklu besišvaistantis siaubūnas neabejotinai gali išgąsdinti daug labiau nei matomas tik ekrane). Ne veltui siaubo filmai žymimi žiūrovų amžių ribojančiais žymenimis (N-7, N-14 ir S ženklais) – atitinkamai ir Helovino organizatoriai turėtų lankytojams pateikti informaciją apie renginio tinkamumą atskiroms amžiaus grupėms ir atskirti vien suaugusiesiems skirtas erdves, į jas parduodami atskirus bilietus. Reikėtų apskritai riboti Helovino renginių organizavimą tam tikrose vietose. Šiurpaus Helovino renginiai, pasižymintys siaubą keliančiomis dekoracijomis, gana dažnai rengiami mokyklose ir kitose švietimo įstaigose, o tai nedera su pastaraisiais metais diegiamu įtraukiuoju ugdymu (šiurpinantys vaizdiniai ypač žalingi kai kuriems itin jautrios psichikos specialių poreikių vaikams). Tokie vaizdiniai apskritai kenkia vaikų psichikai, kadangi Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, smurtinis turinys gali kelti nerimą, baimę, miego sutrikimus ir hiperaktyvumą, stiprinti vaikų nuostatas elgtis agresyviai, skatinti pripratimą prie smurto, dėl to jie tampa mažiau jautrūs kitiems žmonėms. Sunku atsiriboti nuo vaikų ir tuomet, kai Helovino renginiai organizuojami viešosiose erdvėse (parkuose, aikštėse ir pan.), todėl abejotina, ar tokiems renginiams išduodami leidimai nepažeidžia Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatų.