Lietuvoje yra kampelis, kur saugomi Žemaitijos turtai – bene prieš 180 metų statytoje Tučių kaimo (Telšių r.) sodyboje šio krašto šviesuolė Elena Mažeikienė įkūrė šeimos, kaimo ir viso krašto atminimą saugantį muziejų. Savo aistra kaimo metraštininkė užkrėtė vaikus, anūkus ir net proanūkę.
Takeliai dar neužžėlė
Net plėšantis atšiauriems vėjams Mažeikų sodyboje šviesu ir šilta. Nors jau keli dešimtmečiai čia niekas negyvena, takeliai piktžolėmis neužžėlė: nėra savaitės, kad čia neapsilankytų vaikų ekskursija, neužsuktų Mažeikų šeimos atžalos, nesugužėtų jų bendramintės iš tolimiausių šalies kertelių.
Šios sodybos siela – septintosios Mažeikų kartos marti Elena sugeba savo idėjomis patraukti net ir nepažįstamus žmones. Tautinių vertybių, žemaitiškų papročių sklaida jai yra įprasta kasdienybė, todėl šimtamečių klevų ir liepų apgaubta sodyba dabar gyvena antrąjį gyvenimą. Kai prieš aštuonerius metus mirė paskutinis sodybos savininkas, Elenos vyras, vienintelė paveldėtojos svajonė buvo įkurti šeimos muziejų.
Sodyboje likusius senus daiktus išsidalijo giminaičiai, o Elenai liko tik popierių krūva. Bet joje ir buvo visi didieji Mažeikų šeimos turtai! Sukabino ant trobos sienų šimtmečių senumo prosenelių apdovanojimus, sudėliojo į albumus Mažeikų giminės vyrų ir moterų pasus, žemės ir draudimo dokumentus, nuotraukas, paskutinę uošvio velykinės išpažinties kortelę. Neišmetė nė vieno perkrypusio, suskilusio rakando – viskam troboje rado vietą.
O muziejui įkurti parinko pirtį. Sudėjo ant nušveistų plautų viską, ką rado tvarkant sodybą ir kas susikaupė per ilgą gyvenimą. Net tokius, atrodo, nevertingus daiktus, kaip nunešiotos klumpės, batelis mediniu padu, aukštakulnis kaliošas, nes kažkas kažkada iš čia gyvenusių Mažeikų juos nešiojo, saugojo.
Sukabino ant sienos visos giminės laikrodžius, sunešė brangius atminimus saugančius drabužius: babunelės, mamos, savo sidabrinių, auksinių vestuvių apdarus, sūnų kareiviškas uniformas. Ant seno kartoninio civilinės gynybos stendo susmaigstė adatėlėmis gal šimtą mokyklinių apykaklių. Jei tik koks suėjimas, išneša tuos stendus į sodą, sukabina ant obels šakų. Argi ne paroda?
Brangu tai, ko niekur nerasi
Kai į Tučius ieškoti žemaitiškos tapatybės atvažiuoja mokinių ekskursijos, visada atsiranda klausiančiųjų, koks brangiausias močiutės Elenos eksponatas. Ištraukusi iš seno pagalvės užvalkalo, ji rodo šviesios atminties Dėdinytės iš Sibiro lagerio parsivežtus naktinius marškinukus. Taip suadytus ir sulopytus, kad sveikos vietos audinyje neįžiūrėsi, bet baltutėlius, neužplautus.
„Mergaitės akis išpūtusios žiūri, ar tikrai pats brangiausias? Aiškinu joms, kad dabar nei tokių nudėvėtų, nei taip gražiai sulopytų neberastum – niekas ilgai drabužių nedėvi ir jų netaupo“, – pasakoja E. Mažeikienė. Ir tuoj pat pripažįsta, kad ne viskas, kas jai brangu, kitiems atrodo svarbu, nes daikto vertė priklauso nuo to, kokiom akim į jį pažiūrėsi.
„Turtas – ne pastatai, ne žemė, bet tie jausmai ir prisiminimai, kuriuos saugome. Svetimiems jie beverčiai, o mes susirenkame kaip į savo namus. Pasikuriam krosnį, išsiverdam kopūstienės, sukišam pašildyti nugaras prie sienpečio – ir kalbamės, nes kalbos mums niekada nepritrūksta“, – sako Elenos dukra pedagogė Janina Jankauskienė, taip pat užsikrėtusi savo mamos aistra saugoti viską, kas širdžiai brangu.
Kuria kaimo istoriją
Klėtelėje nuolat veikia kelios ekspozicijos: palubėje kabo kapa (šešiasdešimt) spalvotų paukštukų, ant sparnelių nešančių po žemaitišką žodelį. Ant stalų išdėliotos gražiausios pirštinės ir kojinės, iš maišelių Elena traukia prikyštes, velykines višteles, marčios skareles – rodo ne vieną, ne dvi, o dešimtis vienas už kitą gražesnių, įdomesnių rankdarbių.
Dukros pasakoja, kad jų mama mėgsta siurprizus ir sugeba iš menkniekių sukurti šventę. Žiūrėk, iš našlės pensijos nupirks rietimą kartūno, sukarpys gabalais ir paprašys visų savo šeimos moterų pasisiūti sukneles, o iš likučių – paruošti jai po dovanėlę. Užduos kaimo moterims, dukrų draugėms pasiūti prijuostę iš nieko, paprašys marčios išsiuvinėti ar apnerti skarelę. Išdalijusi po kelis eurus, panorės pamatyti vaikų paruoštas dovanas – ir ne vieną, o ne mažiau kaip penkias. Taip ir atsiranda įspūdingiausios močiutės Elenos kolekcijos, o iš jų – įdomiausios parodos.
Senojoje Mažeikų sodyboje kiekvienas Tučių gyventojas rastų tai, kas brangu tik jam. Albume sudėtos visų sodybų fotografijos, įamžinti kaimo mokytojai, šventės, svarbūs įvykiai. O senojo namo priemenėje yra vieta, kur saugomi pirmojo šio krašto kolūkio inventorizacijos dokumentai. Kai prieš dešimtmetį E. Mažeikienė surengė prisiminimų popietę, kaimo senolių pasakojimai skambėjo kaip maldos – taip visiems buvo gera prisiminti savo tėvus, jų gerus darbus, nugyventus gyvenimus.
Nuo pat pirmojo numerio prenumeruojanti ir komplektuojanti „Ūkininko patarėją“ bei „Šeimininkę“ moteris nestokoja idėjų ir jomis užkrečia bendramintes. Liepą perskaičiusi apie plastikinių maišelių žalą gamtai, Elena su savo moterimis prisiuvo kelias dešimtis medžiaginių maišelių, surengė jų parodą ir loteriją, o kas liko neišpirkta – dalija svečiams.
„Kad nedejuotum ir nesiskųstum gyvenimu, reikia galvai ir rankom duoti užsiėmimą, tada ir ligos visos išsibarsto, ir mokesčiai neatrodo tokie dideli“, – juokiasi močiutė Elena, kurios namai jau seniai tapo panašūs į kaimo skaityklą.
Įkvėpė senelio palikimas
Didžiausia visų močiutės Elenos pramanų palaikytoja, renginių organizatorė – anūkė Sigita Šimkutė. Rūdaičiuose (Kretingos r.)
gyvenanti kultūros darbuotoja, muzikos pedagogė iš močiutės aruodų semiasi ne tik išminties, bet ir idėjų, mokosi pritraukti ir sudominti žmones, o Elena tampa kiekvieno jos koncerto ar renginio svarbiausiąja viešnia.
Nors močiutę ir anūkę skiria pusšimtis metų, nesunku pastebėti, kad jų vertybės tos pačios. Sigita taip pat renka senus daiktus. Jos kolekciją sudaro gausybė rankšluosčių, kuriuos rinkti įkvėpė senelio palikimas. Aukštas, stambus vyras kaime dažnai būdavo prašomas nešti karstą, o rankšluostis, kuriuo žemaitišku papročiu jį perjuosdavo mirusiojo artimieji, likdavo atminimui. Yra Sigitos kolekcijoje ir senelio laidotuves primenantis rankšluostis: Sigita džiaugiasi, kad vienas karstą nešęs vyras paprašė atsiskaityti pinigais.
Rūdaitiškės kolekcijoje yra močiutės išsaugotas krikštatėvio kareiviškas rankšluostis, tetos iš skiautinių pasiūtas virtuvinis rankšluostėlis ir kūmos dovanotų, ir pačios iš senų, dovanotų drabužių persiūtų rankšluosčių. Sigita neslepia, kad senienos jai labai patinka, nes saugo savo laikmečio dvasią.
„Džiaugiuosi, kad Sigita tokia kaip aš, nieko neišmeta. Anąsyk sesuo iš atraižėlių prisiuvo virtuvinių šluosčių, padėjom į loteriją ir Sigita panoro nusipirkti. Kitiems reikia tik gražių, ieško prašmatnių, madingų. Nieko jai nesakiau, bet širdyje pasidžiaugiau, kad nebus gėda atvažiavusiems sesers vaikams parodyt“, – šypsosi močiutė Elena.
Mažeikienė pripažįsta: tie dalykai, kuriuos ji savo vaikams įskiepijo ir kuriuos pati vertina, yra tokie pat seni kaip sulopyti Dėdinytės naktiniai marškiniai. Bet juk negali visi orientuotis tik į turgaus vertybes.
Bitės tarsi prilipo
Vyriausioji E. Mažeikienės duktė Elytė Šimkuvienė dirba mokytoja Rūdaičių (Kretingos r.) mokykloje. Į pamokas ji dažnai atsineša bitučių – pliušinių, medinių, gintarinių, išpieštų ant akmenėlių, nulietų iš vaško. Visi Rūdaičiai ir toli už jų žino, kad mokytoja kolekcionuoja bites, tad jokių kitų dovanėlių jai ir neieško.
Elena neslepia, meilę bitėms dukra paveldėjo su genais. Bitininkyste užsiėmė proseneliai, seneliai, tėvai. Tučiuose saugoma 1848 metais Petrapilyje išleista „Naudinga bittiu knygelė“. Iš kartos į kartą perduodamos ir bitės, nes Mažeikų šeimoje nėra nemokančių bitininkauti.
Bet mokytojai Elytei labiausiai norisi, kad bitutes pamiltų ir jos mokiniai. Aktyviai Kretingos bičiulių gyvenime dalyvaujanti ir į visus respublikinius bitininkų sąskrydžius važiuojanti moteris pastebi, kad bitininkystė tapo pagyvenusių žmonių užsiėmimu – jaunų bitininkų beveik nematyti, o vaikai bičių bijo.
Kad jie geriau pažintų vabzdžius, suprastų, kuo jie skiriasi nuo vabalų, prieš dvidešimt metų Elytė Klaipėdos turguje nusipirko medinį konstruktorių. Sūnaus sukonstruota bitutė dabar yra pats brangiausias E. Šimkuvienės eksponatas. O turi ji surinkusi šimtus gražiausių bitučių.
„Bitės tarsi prilipo prie manęs“, – juokiasi moteris, ne vienus metus mokykloje vedusi bitininkų būrelio užsiėmimus, o kovo 25-ąją pakviečianti visus paminėti Bičių dienos. Elytė sako, kad ši šventė labiausiai patinka mažiesiems mokinukams. Jie netveria noru užsidėti bičių kepurėles, pasukti bitutėmis išpuoštą muzikinę dėžutę, priglausti galvelę prie bitės pagalvėlės.
Rūdaičiuose kultūros darbuotoja dirbančiai Elytės dukrai Sigitai irgi patinka bitės, tad ji sukūrė „Bitinukų“ ansamblį. Bitės gyvenimas toks panašus į žmogaus, todėl nesunku jį iliustruoti liaudies dainomis ir žaidimais, rasti vaikams patinkančių posakių, mįslių. Per keletą metų „Bitinukai“ sukūrė tokią edukacinę programą, kokios tikriausiai nėra visoje Lietuvoje. Šiai programai dažnai prireikia ir Elytės bitučių. „Ką čia taupysi, juk neverta kaupti to, kas žmogui neteikia džiaugsmo“, – sako bites renkanti mokytoja.
Šaukštas lydi visą gyvenimą
Nė kiek ne mažesnę bitučių kolekciją turi ir Tučiuose gyvenanti Elytės sesuo Janina Jankauskienė, bet jai arčiau širdies šaukštų kolekcija. Keli šimtai Janinos surinktų šaukštų gražiai surikiuoti specialiame stende, o jį puošia mamos siuvinėtas užrašas: „Davė Dievas burnelę, duos ir šaukštelį“.
Moteris pasakoja, kad impulsu tokiam pomėgiui tapo mamos stalčiuje rastas į drobelę suvyniotas šaukštelis. „Tave mažą juo penėjau. Saugok jį, gal ir tau šaus mintis rinkti atminimui brangius daiktus“, – išgirdo Janina ir iškart nusprendė, kad reikia rinkti šaukštus.
Per tris dešimtmečius susikaupė jų keli šimtai. Brangiausi – šviesios atminties kūmos dovanoti, sesių, brolienių, piršlių, vyro giminių iš tolimiausių kraštų parvežti. Susižadėjusi gavo jaunikio giminaičio išdrožtą šaukštą su paukšteliu, o vestuvių proga padovanotą šaukštą puošė du paukšteliai.
Ypatingas yra senelio kareiviškas šaukštas – sulankstomu kotu, kad galima būtų už bato aulo nešiotis. Tam šaukštui jau daugiau kaip 100 metų. Labai senas, nuvalgytu šonu iš Sibiro parvežtas aliumininis politinio kalinio Prano Padleckio šaukštas.
Visą krūvą šaukštų Janinai atvežė viena panevėžietė, pasakojusi, kad rado juos kasdama daržo žemę. Pasirodo, buvę sklypo savininkai dažnai pykdavosi ir tuomet pro langus lauk skrisdavo ne tik lėkštės, bet ir stalo įrankiai…
Janina ir pati ne vieną šaukštelį nusipirko: iš pirmos algos, kur toliau nuo Lietuvos išvykusi –
kad kelionę primintų. „Šaukštas yra vienas tų įrankių, kuris lydi žmogų nuo gimimo iki mirties, todėl man atrodo prasminga rinkti atmintinus šaukštus. Dabar jais jau domisi ir mano mažoji anūkė Rugilė“, – pasidžiaugia J. Jankauskienė.
Telšių „Masčio“ vaikų darželyje dirbanti pedagogė pripažįsta, kad mamos pavyzdys gyvenime labai daug lemia: „Jaučiamės visada einantys kitų priekyje. Eiti priekyje sunku ne tik kare, drąsos reikia ir gyvenime. Smagu, kad mamytė mus įtraukia į savo sumanymus, neleidžia būti kaip visi. O kuo daugiau atiduodi, tuo daugiau turi.“
Daiva Bartkienė, „šeimininkės“ korespondentė, Daivos Bartkienės nuotraukos
