Daugiau kaip prieš mėnesį Šiauliuose buvo atidaryti Lietuvos kalėjimų tarnybos Šiaulių kalėjimo pusiaukelės namai, Lietuvoje – jau šeštieji. Čia vienu metu bausmę gali atlikti 20 asmenų. Į pusiaukelės namus iš kalėjimų atkeliami nuteistieji, kurie čia rengiasi paleidimui į laisvę arba lygtiniam paleidimui. Jie atrenkami pagal griežtus kriterijus. Pusiaukelės namuose nuteistieji įgyja daugiau galimybių išeiti į laisvę, tačiau įsipareigoja laikytis drausmės bei taisyklių, kitaip – teks grįžti atgal į kalėjimą. Čia bausmę atliekantys nuteistieji turi įsidarbinti, gali mokytis, eiti apsipirkti, sportuoti, aplankyti šeimas. Toks pasitikėjimas, kaip rodo patirtis, motyvuoja bausmę atliekančius žmones stengtis patiems grįžti į visavertį ir savarankišką gyvenimą. Jiems gyvenimas pusiaukelės namuose – tarpinė stotelė rengiantis gyvenimui laisvėje.
Pusiaukelės namuose nuteistiesiems tenka priprasti prie langų be grotų
Rytais Gediminas keliasi anksti – pusę šešių, atsigeria kavos, susiruošia ir išvažiuoja savo automobiliu į darbą. Dabar jis statybose užsiima tuo, ką išmano geriausiai – atlieka vidaus apdailą. Grįžta – dušas, vakarienė. Vakarienei tądien – makaronai su mėsa, kuriuos pasigamino iš vakaro, kad grįžęs turėtų, ką pasišildyti. Eina į parduotuvę apsipirkti maisto kitoms dienoms. Gediminas jau skaičiuoja, planuoja, kokį maistą pirks ir ką gamins. Planuoja, kaip savaitgalį važiuos namo pas šeimą, susitiks su dukra, su kuria, nors dažnai susiskambina, bet labai vienas kito per kelias dienas pasiilgsta. „Grįžtu savaitgaliais namo kaip iš komandiruotės“, – juokiasi vyras.
Tokia, daugeliui įprasta, diena Gediminui vis dar šventė, jis džiaugiasi kiekviena jos minute ir smulkmena. Taip, jis yra nuteistasis – atliekantis bausmę, tačiau prieš daugiau kaip mėnesį buvo perkeltas į pusiaukelės namus. Čia nuteistieji, atitikę griežtus reikalavimus ir praėję atrankas, gali išeiti į laisvę – į susirastus darbus ar mokslus, patys save išlaiko, savaitgaliais gali grįžti į namus pas savo artimuosius. Tačiau jie privalo laikytis nustatytų taisyklių, laiku sugrįžti į įkalinimo vieta vadinamą pastatą, kur, patys sako, jaučiasi irgi kaip namuose.
„Kalėjime, kur dirbau anksčiau, jau pati aplinka slegianti, tie patys langai su grotomis. Čia – pusiaukelės namuose – viskas kitaip. Langai dideli erdvūs, šviesios sienos, viskas po remonto. Man netgi vienas į pusiaukelės namus atkeltas nuteistasis, yra pasakęs: „žiūriu pro langą ir man reikės priprasti – langai be grotų“. Tai vien jau tai, kad nėra tos slegiančios aplinkos, priverčia žmones kitaip jaustis“, – pasakoja Šiaulių kalėjimo pusiaukelės namuose Resocializacijos specialiste dirbanti Birutė Butkuvienė.
Atliekant bausmę – svarbiausia ryšiai su artimaisiais
Pusiaukelės namuose bausmę atliekantys nuteistieji gali naudotis mobiliojo ryšio telefonais, interneto ryšiu. Tokie dalykai draudžiami esantiems kalėjime. Tuo tarpu pusiaukelės namuose sudaromos pasitikėjimo ir mažesnių laisvės apribojimų taikymo sąlygos padeda nuteistajam ugdyti savarankiškumą. Įsitraukdamas į visuomenės gyvenimą bausmę atliekantis žmogus tampa nebe toks piktas ir kerštingas, daugiau kuria, pradeda dalyvauti įvairių bendruomenių veiklose. Pavyzdžiui, nuteistieji padeda rengti miestų renginius, savanoriauja, pagelbėja vaikų, senelių ar gyvūnų globos namuose, dalyvauja kitų bendruomenių veiklose. Į laisvę tokie žmonės paprastai grįžta jau su kitokiu požiūriu ir nusiteikimu, turėdami socialinius ryšius.
Kaip sako nuteistieji, jiems kone svarbiausias dalykas yra ryšys su artimaisiais. Būtent, šeima juos motyvuoja grįžti kuo greičiau į laisvę, į visuomenę, gyventi gyvenimą nepažeidžiant įstatymų.
„Kai buvau nuteistas labai bijojau, kad vaikas atitols nuo manęs. Buvo dvejų metukų, bijojau, kad pamirš. Dėl karantino buvo apriboti pasimatymai su šeimomis. Dažniausiai bendravome per taksofono skambučius, o ten irgi tik 15 minučių per dieną gali kalbėti. Bet dabar matau, kaip mano skambučiais ir sugrįžimais džiaugiasi, kaip laukia. Tai ir man pačiam didelis gyvenimo džiaugsmas“, – sako Gediminas.
Kitas nuteistasis Arūnas pasakoja, kad labai stengėsi per kelerius metus nepadaryti nė vieno nusižengimo, laikytis visų taisyklių ir dėl to dabar pateko į pusiaukelės namus, iš kurių jam šeima jau tapo daug lengviau pasiekiama, atsinaujino ryšiai, žmogus grįžta į namus, jaučiasi laimingas, dirba, iš uždarbio moka ieškinį, save išlaiko.
„Šeimą vertinu visada. Kai atsidūriau kalėjime, man žmona sakydavo, kad, jeigu norėsi ką bloga padaryti – visada pagalvok apie mus. Ir visada man prieš akis būdavo vaikai, žmona. Yra dėl ko stengtis. Dabar iš pusiaukelės namų penktadienį į namus grįžtu, sekmadienį išvažiuoju. Kaip studentas, dar ir naminio maisto parsivežu prigaminto“, – džiaugiasi Arūnas.
Pusiaukelės namų darbuotojai irgi pastebi, kad atviro tipo laisvės atėmimo vietose nuteistiesiems suteiktos laisvės juos labiau motyvuoja grįžti į visavertį gyvenimą, laikytis visuomenei priimtinų taisyklių ir įstatymų, vertinti laisvę.
„Aš prisimenu pirmą vakarą, kai atkėlė nuteistuosius. Buvo taip gera matyti, kad jie susisiekė su artimaisiais vaizdo skambučiais ir rodė, kaip jie čia gyvena, mačiau, kiek džiaugsmo jų akyse. Ir aš galvoju: mums tas telefonas – kasdienybė, įprastas dalykas, įrankis. O kai pamačiau, kaip jie bendrauja su šeimomis, kiek emocijų gauna, supratau, kad iš tikrųjų telefonas yra labai svarbus. O mes neįvertiname daugybės dalykų. Nuteistiesiems svarbi kiekviena detalė, primenanti laisvę, jie viską pastebi, jiems viskas įdomu, viskas gražu, kas mums yra kasdienybė. Galiu pasakyti, kad iš jų pasimokiau pastebėti mažus dalykus ir džiaugtis jais“, – sako Resocializacijos specialistė Birutė.
Socialinis darbuotojas: gyvenimas pusiaukelės namuose – kaip treniruotė prieš išeinant į laisvę
Socialiniu darbuotoju Šiaulių kalėjimo pusiaukelės namuose dirbantis Eugenijus Arlauskas, prieš tai dirbęs kalėjime, sako, kad paskirtiems bausmę atlikti pusiaukelės namuose nuteistiesiems gyvenimo pokyčiai būna kardinalūs.
„Net nelabai palyginti galima. Čia jie jaučiasi kaip laisvi žmonės. Bet taip pat yra ir saugomi nuo rizikos veiksnių – jiems negalima nei alkoholio nei narkotikų. Jeigu kils įtarimų, nuteistasis bus patikrintas, jiems pasitvirtinus – grąžintas atgal į kalėjimą. To į pusiaukelės namus patekę žmonės nenori. Čia jie išmoksta branginti laisvę, supranta, kad laisvė kainuoja, jeigu žingsnis į šalį – tos laisvės gali netekti. Jiems pusiaukelės namai yra kaip treniruotė prieš išėjimą į laisvę. Ypač tiems, kurie išbuvę ilgą laiką, pavyzdžiui virš 20 metų. Tai jie sako, kad jums gyvenimas keičiasi kasdien po truputį, o mums tas 20 metų pasikeitimas užgriūva iš karto“, – pasakoja Eugenijus.
Pusiaukelės namų darbuotojai padeda čia apsigyvenusiems nuteistiesiems pratintis prie laisvės gyvenimo. Jeigu reikia, kartu eina į parduotuvę, į banką, net kavinę ar sporto klubą, padeda susitvarkyti dokumentus įvairiose įstaigose ir darbdaviams kartu skambina.
„Padedame priprasti, prisitaikyti prie tų pasikeitimų. Elementarus dalykas – jie net vežimėlio parduotuvėje nemoka paimti, nes nežino, kad reikia monetą ar žetoną į jį įdėti. Juk kai kurie, kai buvo nuteisti, tokių dalykų dar nebuvo. Atrodytų smulkmena, bet žmonės jų nežino, nes su tuo nesusidūrę“, – sako socialinis darbuotojas.
Sudėtingiausia pusiaukelės namų nuteistiesiems – darbo paieška. Jie privalo per mėnesio laikotarpį susirasti darbą, kitu atveju, grąžinami atgal į kalėjimą. O ieškant darbų paaiškėja, kad teisti, bausmes atliekantys darbuotojai nėra labai geidžiami.
„Nueina pas darbdavius, pažada priimti, o, kai pasako, kad teisti, atlieka bausmę, tai iš karto – ai žinote, nebereikia. Buvo ir tokių nuteistųjų, kurie vos ne į paniką puolė, kai keliose darbovietėse pažadėjo ir atsisakė. Gerai, kad paskui jiems pavyko įsidarbinti. Net ir aš skambinau, kai kurie darbdaviai patvirtino, kad jiems nereikia teistų, ypač dėl narkotikų. Bet gi, jeigu nesuteiksime žmogui galimybės užsidirbti teisėtais būdais, tai jam nieko daugiau nebeliks, kaip grįžti prie tų neteisėtų“, – mano Eugenijus.
Darbuotojai pasakojo, kaip pusiaukelės namų nuteistieji sutiko ir geranoriškai nusiteikusių darbdavių, visi per nustatytą laiką susirado darbus, pradėjo dirbti, gavo pirmas algas, nes žinojo, kad pragyventi iš artimųjų paramos negalės, o ir nebus leista ilgiau mėnesio pasilikti.
„Pirmomis darbo dienomis buvo labai smagu juos matyti. Siuntė mums nuotraukas iš darboviečių, matėsi, kad jie tokie laimingi, švytintys, jautėsi, kad džiaugiasi galėdami gyventi savarankiškai ir tokie motyvuoti dirbti“, – įspūdžius pasakojo specialistė.
Pirmieji žingsniai į laisvę: norisi apkabinti karvę ir sumerkti kojas į ežerą
Interviu davęs nuteistasis Gediminas džiaugiasi, kad darbą jam buvo rasti nesunku, bet štai pirmosios išvykos į namus – nepakartojami patyrimai.
„Buvo keista viskas. Turėjau važiuoti traukiniu, pažiūrėjau, kad nestoja mano mieste, važiavau autobusu. Laukiau jo daugiau kaip dvi valandas, bet net ir tas laukimas patiko. Nesvarbu, kad ilgai laukiu – žiūriu, visur dairausi, laike buvo sunku orientuotis. Viskas keista, tiek laiko nebuvęs“, – pasakoja bausmę atliekantis vyras.
Apie savo pirmąsias išvykas papasakojo ir kiti pusiaukelės namų gyventojai. Vienas jų tiesiog norėjo apsikabinti laukuose besiganančią karvę ir sumerkti kojas į šaltą ežerą. Kai kurie, kalėjime išbuvę po dvi dešimtis metų, tiesiog nesuvokė erdvės ir to, kad gali eiti į bet kurią pusę, o ne kaip nurodyta.
„Nueinu į banką, sako įsivesti kažkokią programėlę, o aš prašau suvesti man, aš net nežinau, kur eiti. Atsilieki būdamas tame kalėjime,“ – sako keturis metus kalėjime praleidęs Arūnas.
Apsipratę su laisvės išbandymais, nuteistieji sako ją vertinantys labiau negu bet kada. Vyrai kuria planus ateičiai.
„Namuose – laukė manęs. Niekas negali būti svarbiau, jeigu nebūsi laukiamas, gyvenimas taps beprasmis. O dabar ir vaikas, ir šeima. Tai patys brangiausi dalykai. Dabar kiekvieną savaitgalį galiu grįžti namo. Praeitą savaitgalį, kai pasakiau, kad turiu išvažiuoti, dukra pradėjo verkti. Nuraminau, kad daugiau ilgai nereikės manęs laukti, greitai grįšiu. Grįžęs visą laiką leidžiu su šeima, važiuojame į ledo areną, į boulingą ar kiną. Draugų kaip ir neliko. Daugelio padėjo kalėjimas atsikratyti – kaip ir visų kitų netikrų dalykų. Liko tik tai, kas tikra“, – pasakoja Gediminas
Gediminas tvirtina gyvenime visiškai atsisakysiąs alkoholio, nes kalėjime daug galvojo, analizavo save, savo elgesį, kodėl jis ten atsidūrė. Vyras padarė išvadas, kad dauguma jo problemų buvo dėl svaigalų vartojimo. Pusiaukelės namai jam padeda galutinai susidėlioti gyvenimo prioritetus, nuspręsti, ko nori, pasirinkti naujus kelius, naują gyvenimo būdą.
„Čia įvertini tą laisvę ir savistaba, savęs kontrolė tampa didesnė. Patikrini save, kiek gali atsilaikyti, juk pagundų, kaip ir anksčiau, laisvėje daug. Mes einame į parduotuvę, matome ir alkoholio skyrių, išbandymų yra: atkrisi – neatkrisi, palūši – nepalūši. Bet kai turi savo gyvenimo tikslą, nenori nusižengti, nori gyventi normaliai“, – sako tvirtai apsisprendęs vyras.
Kalbėjosi Irmina Frolova-Milašienė
Nuotraukos Lietuvos kalėjimų tarnybos.
