Atidarydama koncertą, renginio vedėja Raimonda Sližienė pasidžiaugė, kad Šiaulių miesto savivaldybės palaikoma koncertinė įstaiga, įkvėpta Maestro Vilhelmo Čepinskio iniciatyvos, turėjo išskirtinę galimybę į mūsų miestą pakviesti tokio masto asmenybę. Ji akcentavo, jog vakaro svečias visoje Europoje pripažįstamas kaip unikalus muzikos tyrėjas, kurio interpretacijos pasižymi giliu XIX a. tradicijų išmanymu, ypatingu dėmesiu istoriniam tempui bei intelektualia vidine įtampa. Pasak vedėjos, tai atlikėjas, kurio meninė kalba meistriškai jungia akademinį tikslumą ir itin gyvą, emocionalų santykį su muzika.
Raimonda Sližienė atvėrė gražią šio vakaro užkulisių detalę – ne vienerius metus Bernhard Ruchti ir Vilhelmą Čepinskį jungiančią kūrybinę bendrystę. Menininkai nuolat keičiasi įžvalgomis bei siūlo vienas kitam įvairiausias interpretacijas, o ši dviejų išskirtinių kūrėjų draugystė išsilieja į aukščiausios prabos rezultatą, dovanojantį Šiauliams pasaulinio lygio klasikinės muzikos šventę.
Pirmoje koncerto dalyje Bernhard Ruchti solo atliko dvi fortepijono repertuaro viršūnes. Susikaupusius klausytojus užbūrė Ludwigo van Beethoveno Sonata E-dur, op. 109, kurioje filosofinė ramybė pynėsi su novatoriška muzikos kalba. Kontrastą sukūrė temperamentinga Franzo Liszto „Vengrų rapsodija Nr. 1“ – kūrinys, reikalaujantis ne tik nepriekaištingos technikos, bet ir gyvo, emocionalaus santykio su muzika, kurį pianistas perteikė su ypatingu polėkiu.
Antroji vakaro dalis buvo skirta vienam gražiausių Wolfgango Amadeus Mozarto opusų – Fortepijoniniam koncertui Nr. 20 d-moll. Dramatiškas ir emociškai sodrus kūrinys virto jautriu dialogu tarp pianisto ir „Camerata Solaris“ Šiaulių miesto simfoninio orkestro, meistriškai suvienyto dirigento Vilhelmo Čepinskio.
Vakaro kulminacija tapo nuoširdi padėka – skambant garsioms ovacijoms, į publiką kreipėsi Maestro Vilhelmas Čepinskis. Dėkodamas merui ir gausiai susirinkusiems klausytojams, jis pabrėžė, jog toks publikos palaikymas muzikantams yra pati didžiausia dovana. Pabaigai Maestro paruošė dar vieną staigmeną – paprašė savo bičiulio Bernhard Ruchti atlikti paties pianisto sukurtą kompoziciją „Vėjo daina Nr. 2“. Šis kūrinys tapo jautriu ir šviesiu vakaro akcentu, dar kartą patvirtinusiu, jog tikra kūrybinė bendrystė ir aukščiausio lygio meistriškumas randa tiesiausią kelią į kiekvieno klausytojo širdį.
