Pirko savaitgaliams. Planavo kaimo turizmą. Susigyveno su avimis. Augins ir galvijus. Tokiais bendrais štrichais galėtume pavaizduoti klaipėdiečių šeimos gyvenimo metamorfozes įsigijus sodybą maždaug už 60 km nuo jūros (tiek tiesiu taikymu, o važiuojant keliais bus gerokai toliau). Sakysite, per daug blaškymosi, ieškant naujo gyvenimo kelio? Sodybą pirko prieš 15 metų, po metų jau atsikėlė į ją gyventi nuolat. Šeimos galva ir dabar tebeplaukioja jūromis, į kaimą atvyksta tik grįžęs į krantą, o jo vardu registruotame ūkyje visa jėga ūkininkauja sūnus.
Iš Klaipėdos – prie Tverų
Lopaičių kaimas, į kurį prieš pusantro dešimtmečio atsikėlė klaipėdiškių šeima, yra geriau žinomo Tverų miestelio pašonėje, o Tverai priklauso Rietavo savivaldybei. Klaipėdiškių sūnus Mikas Jusys, nešantis didžiąją ūkininkavimo naštą, su „Ūkininko patarėju“ pasidalijo mintimis apie tai, kokiu tikslu buvo ieškota prieglobsčio kaime ir į ką visa tai pavirto.
– Tėvai nuo 1997 m., man dar mokantis vidurinėje, ieškojo sodybos. Iš pradžių 5 km atstumu nuo Klaipėdos, paskui toliau, tada – dar toliau. Pagaliau 2000 m. sename laikraštyje perskaitė skelbimą apie parduodamą sodybą prie Tverų. Susirado žemėlapyje, kur tie Tverai, ir Lopaičiai šalia jų. Tolokai. Bet, sako, nuvažiuojame, oras gražus. Nuvyko, apžiūrėjo ir tą pačią dieną nusprendė: pirks. Gegužės pradžioje kaip tik penkiolika metų sukako, – senus laikus prisiminė Mikas.
Tiesa, pasak Miko, tėvas pirkdamas sakęs, kad jokio žemės ūkio nebus. Iš pradžių galvota apie vasarnamį savaitgaliams. Paskui prasidėjo kaimo turizmo vajus, ir buvo apsispręsta – sodybą pritaikys turistų poreikiams.
– Buvo kuriami dideli planai, net architektas buvo atvažiavęs. Bet jau po pirmųjų turistų ši aistra atvėso. Tapo aišku, kad geriau paskui gyvulį vaikščioti, kaip ir daro dauguma kaimo gyventojų, o ne paskui turistą. Tačiau ir su gyvuliais neskubėjome. Tik pamatę, kad turimų pievų patys nušienauti nepajėgsime ir niekam kitam jų nereikia, nusprendėme: reikia įsigyti gyvų „žoliapjovių“ – avių. Taip mūsų sodyboje atsirado pirmosios keturios avelės, – pasakojo jaunas ūkininkas Mikas, uoliai besitvarkantis tėvo vardu registruotame ūkyje.
Jūreivio atlyginimą – į žemę ir techniką
Visų turimų plotų keturios avys „nušienauti“ nepajėgė. Laimė, jos dauginosi, banda padidėjo iki 20, paskui dar daugiau.
– Tada mes beveik pasijutome ūkininkais, net tapome „Metų ūkio“ laureatais. Bandai padidėjus reikėjo sutvarkyti ūkio inventorių, pastatus. Kadangi pajamos nebuvo įspūdingos, daugumą investicijų iš savo jūreiviško atlyginimo finansavo tėvas. Taip buvo pastatytas tvartas, įsigyta žemės, nupirktas traktorius, kas, kad senas kledaras, šienapjovė. O pasinaudodami ES parama prieš trejus metus nusipirkome lenkišką grėblį ir dar prancūzišką šienapjovę. Tad jei ne tėvas ir jo atlyginimas, apie ūkio plėtrą nė negalvotume, – pasakojo Mikas.
Visus pastaruosius metus šeima vertėsi avių auginimu, kol jų banda padidėjo iki 80 ėriavedžių. Su tokia banda jau ir darbo nestigo, ir mėsos realizavimo rinkomis teko rūpintis.
– Bandą nuolat didinome ir dabar turime 80 ėriavedžių. Iš pradžių laikėme Romanovo veislės avis, tačiau pamažu perėjome prie Lietuvos juodgalvių, dar turime mišrūnių ir merinosų. Netoli namų yra 10 ha pievų, kur jas ir ganome. Tveriame aptvarus, į ganyklą įjungdami krūmus, pelkes, avys viską gražiai nuskuta. Iš pradžių buvo nepraeinami plotai, bet po avių triūso nesunku išpjauti nereikalingus krūmus, paliekant tik medžius. Buvusių brūzgynų vietoje formuojasi lyg ir parkas, o mes su šia veikla apsipratome, – potyrius avininkystėje aiškino jaunasis Jusys.
Paklaustas, kur realizuojama avių mėsa, Mikas sakė, kad nemenkas išsigelbėjimas yra išlikę ryšiai su pažįstamais klaipėdiečiais.
– Pernai pirmą kartą dvi dešimtis senų avių pardavėme supirkėjams. Patogu, tačiau kaina nenudžiugino. Išsikėlus iš miesto jame liko savų žmonių ratas, todėl ėrieną iš pradžių pardavinėjome draugams, paskui draugų draugams, draugų draugų draugams. Perka, nes produkcija gera, mūsų ūkis ekologinis. Labai daug avienos suvartojame patys, kiekvieną mėnesį po ėriuką du tikrai, dar darome dešras. Vis dėlto pajamos iš avininkystės netenkina, – pasakojo M. Jusys.
Suskaičiavo: geriau auginti galvijus
Vertindamas ūkininkavimo naudą Mikas remiasi ne šiaip intuicija, o konkrečiais skaičiavimais. Pajamos iš avininkystės ūkininkui kartais atrodo juokingos.
– Skaičiavome, pavadinkime, metines pajamas, jos tokios juokingos būdavo, 20 tūkst. Lt su trupučiu. Ūkininkaudamas orientuojiesi į pelną, o kai žemės nedaug ir ji dar nederlinga, grūdų neužauginsi. Išsiaiškinau, kad jautienos iš vieno hektaro užauginčiau daugiau nei avienos, o kaina labai panaši. Kai ėrieną pardavinėjome už litus, kilogramas skerdenos kainavo 30 Lt. Mėsinių galvijų kaina panaši, žinau, kad veža į skerdyklą, paskerdžia, fasuoja porcijomis ir pardavinėdavo po 27 Lt/kg. Ko nepavyksta parduoti klientams, atiduodi supirkėjams. Bendrauju su vienu ūkininku iš Panevėžio r., jis man atsiuntė sąskaitėlę, kad supirkėjams pardavęs 6 bulius gavo gerokai daugiau, nei mes už savo avis. Galvoju, šešiems buliams užauginti 10 hektarų pakaks, gal ir daugiau galėčiau užauginti. Kadangi išlaidos panašios, tai ne tik pajamos, bet ir pelnas būtų didesnis. Avių atsisakyti nežadame, apie 60 ėriavedžių laikysime ir ateityje. Galvijų auginimo pradžia jau padaryta – turime dešimt mėsinių simentalų veislės telyčių, jau pats laikas joms ieškoti buliaus, – naują posūkį ūkininkavimo srityje įvardijo iš Klaipėdos atsikėlęs Lopaičių kaimo ūkininkas.
Laukia naujo tvarto statyba, nes senajame gyvuliai sunkiai telpa. Matyt, teks pasirūpinti ir šienavimo technika.
Pokalbio pradžioje Mikas sakė, kad prieš keliantis į Lopaičius jam, Žemaitijos kolegijoje Rietave įgijusiam informatiko specialybę, buvo siūlomas darbas „Klaipėdos naftos“ bendrovėje. Dvi savaites galvojo ir apsisprendė: vyks į kaimą.
Antras dešimtmetis įpusėjo kaime. Su nepasiteisinusiomis svajonėmis. Su šiandieniais darbais. Su ateities projektais.
Juozas SKRIPKAUSKAS
„ŪP“ korespondentas
