Mugės vilioja ne tik pirkiniais, bet ir pažintimis su kūrybingais žmonėmis. Su klaipėdiete Laura Simanauskiene kaip tik taip ir susipažinome – dėmesį iškart patraukė subtilūs grafikos darbai ant nušlifuotų medinių lentelių. „Daugelis stebisi: „Keramika? Medis?!“ Vieni pasigroži, kiti įsigyja, jei nenuperka, per daug nesigraužiu – nuoširdūs atsiliepimai man ne mažiau svarbūs negu pinigai“, – šypsosi jauna menininkė.
„Paveikslai ant malkos“
Ant klaipėdietės stalo – didesni ir mažesni paveikslėliai, mediniai atvirukai, originalūs sveikinimai, dėžutės ir meniški „paveikslai ant malkos“ – taip juokais kažkas pavadino L. Simanauskienės paveikslus ant medinių lentelių.
Ant švelnaus it šilkas balkšvo medienos fono plonos grafikos linijos susipina į natūralistinius ir mistinius augalinius motyvus, plasnojančius angelus, paukščius, aguonų dėžutes, murkiančias kates, laumžirgius, vos pastebimi rausvi, pilkšvi, aukso atspalviai paveikslo siužetui suteikia ypatingą nuotaiką, emociją. Ją sustiprina ranka parašyti autorės žodžiai – tarsi užkoduoja, priverčia mintį kilti tiesiai į dangų ir pildytis… „Jie tiesiog ateina – kartais piešiant, o kartais piešiu jau jų įkvėpta“, – sako klaipėdietė.
Dešimtukais mokyklą baigusi Laura galėjo stoti kur nori, kad ir į mediciną. Daug kas manė, jog ji pasirinks lietuvių kalbą – Laurai sekėsi rašyti rašinius, bet ji visus nustebino: dokumentus nunešė į Telšių aukštesniąją taikomosios dailės mokyklą.
„Matyt, man mokslų buvo jau per daug, norėjosi kūrybos, menų“, – juokiasi jauna moteris. L. Simanauskienė su užsidegimu paniro į veltinio pasaulį: kūrė aksesuarus, vėlė šlepetes – buvo savo vėžėse. Deja, vėlimas – juodas darbas, reikia ne tik laiko, bet ir daug fizinių jėgų.
Visada ir visur tvirtai žmoną palaikantis sutuoktinis Vytautas vis dažniau paklausdavo: „Ar tau to reikia?“ Ir Laura atsidūrė ieškojimų kelyje.
Arčiau gamtos
Naują kūrybinę idėją pasufleravo atvirukai, kuriuos prieš trejus metus piešė Kalėdoms. „Tiek daug įdedi širdies, išmonės, o jie nugula stalčiaus dugne arba iškeliauja į šiukšlyną. Kilo mintis atvirukus paversti žaviais paveiksliukais. Iš pradžių klijavau popierių ant medinių lentelių, o paskui pradėjau piešti tiesiai ant jų“, – prisimena menininkė.
Ant medienos piešti daug sunkiau, ji turi faktūrą, rieveles. Bet visko išmokstama! Laurai mediena pasirodė labai sava, miela, šilta, jauki – tikra lietuviška medžiaga. Iš dalies ji padiktavo ir kūrybos liniją: klaipėdietės grafikoje dominuoja medis, paukštis ir angelas.
Medis – ryšys su gamta. Tvirtas įsišaknijęs medis simbolizuoja stiprybę, jėgą, gyvybę, augimą, metų laikus. Ypač dažnai menininkė jį vaizduoja žydintį.
Paukštis Laurai asocijuojasi su skrydžiu: tai polėkis, siekis, ėjimas tolyn, aukštyn.
„Kartais manęs klausia: „Ar nebijai, kad pradės tave kopijuoti?“ Ne, nebijau – tai bus stimulas eiti pirmyn, ieškoti ko nors naujo“, – tikina klaipėdietė, angelus piešianti ne todėl, kad jie dabar labai populiarūs. Angelai jai – nežemiškos ramybės, tikėjimo simbolis.
Laura paveiksluose dažnai vaizduoja ne vieną medį, angelą ar paukštį, jie pinasi, tarsi išauga vienas iš kito: medžio kamienas – sulipę du angelai, ant paukščio sparnų – angelai, medžio lapija, žiedai – angelai ir paukščiai.
„Egzaminuoja“ kūrinius
Simanauskienė džiaugiasi, kad prie kūrybos prisideda visa gausi jos šeima. Nieko bendro su menu neturėjęs vyras Vytautas, su kuriuo jau septyniolika metų žengia koja kojon, pamėgo šlifuoti ir dailinti lenteles, važiuoja kartu į muges, tiria rinką – lyg ir vadybininkas. Šešiolikmetė dukra Atėnė medį padengia baltais dažais, kartu su šešiamečiu broliuku Majumi veria virveles, o vienuolikametė Fausta – meniškos sielos vaikas – neretai mamai pasufleruoja šiltus piešinių siužetus.
„Negaliu pasakyti, kiek laiko užtrunka padaryti vieną ar kitą darbelį, bet darbo – ohoho!“ – gyvai aiškina Laura. Kiekvieną baigtą kūrinį menininkė pakabina ant sienos ir kelias dienas žiūri, kaip jis atrodo interjere, ar nieko netrūksta, gal reikia pataisyti, o gal jam tiktų kompanija – dar vienas ar du paveikslėliai. Kitas kūrinio „egzaminavimo“ būdas – fotografija: joje geriau matyti, ar darbas be priekaištų, ar ne per tamsus, ar ne per šviesus.
Tušo grafikos miniatiūros Laurai – poilsis, menas, pomėgis ir darbas. Nuotaika kūrėjai įtakos neturi: kartais iš nusivylimo ir beviltiškumo kyla ypač meniškas siužetas.
Noras kurti savaip
Jauna kūrėja šypsosi: „Mane kai kas lygina su Sigute Ach. Vyras niršta, o aš nepykstu: esu varčiusi šios dailininkės iliustruotas knygeles, tačiau į ją nesilygiuoju – noriu būti pati savimi. Iš noro kurti savaip – ir šie darbai.“
Pasak Lauros, žmonėms pastaruoju metu labai stinga impulso sielai – atgaivos, šilumos, jaukumo. Menininkė tikisi, kad jos grafika – ne tik originali ir universali interjero puošmena, bet ir geras vidinis užtaisas: paveikslai atspindi jos gebėjimą džiaugtis tuo, kas aplinkui, ir džiuginti kitus.
Simanauskienė vadina save optimiste: jei nesiseka, reikia galvoti, ką daryti. Jei nemėginsi, kaip sužinosi, ar gali, moki – nieko nėra baisiau, kaip sėdėti sudėjus rankas.
Ryžtinga ir kūrybiška jos dvasia atsiskleidžia visur: kuriant namų interjerą, dirbant sodo ir daržo darbus, gaminat valgį ar siuvant drabužius, deja, atradusi tušo fantazijas ant medžio, pastarąją sritį kiek apleido. Atrodo, kad Lauros gyvenime vietos rutinai nėra.
„Visko nutinka, pavargstu, bet gelbsti šeima. Jau įpratome viską daryti draugiškai, padėti vienas kitam, kaip galime, todėl ir rutina man maloni“, – šypsosi L. Simanauskienė.
Eglė LEONOVIENĖ
„Šeimininkės“ korespondentė
www.ukininkopatarejas.lt/kategorija/seimininke
