Živilė Vyštartaitė
Žemaitija yra išskirtinis Lietuvos etnografinis regionas jau vien dėl to, kad visada juokais ar rimtai turėjo pretenzijų atsiskirti nuo Lietuvos ir įkurti savo valstybę. Žemaičiai net turi neoficialius žemaitiškus pasus, savo tarme kuria poeziją, himnus, rašo knygas. Panašu, kad šią vasarą žemaičių karalystė išties įsiviešpataus: nuo liepos 9-osios iki rugpjūčio 15-osios skelbiamos Pasaulio žemaičių dienos.
Siekia paskleisti gerąsias žinias
Apie idėją surengti pasaulio žemaičių šventę prabilta dar 2007-aisiais Telšiuose, kai „Alkos“ muziejuje susirinkus Žemaitijos rajonų atstovams buvo tariamasi dėl „Žemaičių dienų 2008“. Anot Pasaulio žemaičių dienų iniciatoriaus, sumanytojo ir koordinatoriaus Edmundo Žalpio, šventė ir būtų įvykusi 2009-aisiais, jei ne ekonominė krizė.
Kitas etapas prasidėjo tada, kai savivaldos rinkimuose pirmą kartą buvo tiesiogiai išrinkti merai. „Praėjusią vasarą per atostogas susitikau su Žemaitijos savivaldybių vadovais, jie palaikė mano idėją. Kiekvienai savivaldybei palikta teisė savarankiškai organizuoti šventės renginius“, – Pasaulio žemaičių dienų atsiradimo istoriją nusako E. Žalpys.
Merai tapo savo teritorijose vykstančių renginių globėjais. Idėjas kurti patikėta Žemaitijos savivaldybių darbuotojams bei atskirų projektų vadovams. Šventės planus sėkmingai ėmėsi įgyvendinti ir aktyvi Žemaičių kultūros draugija.
Pasaulio žemaičių dienų tikslas – skleisti gerąsias žinias apie Žemaitiją, pakviesti žemaičius ir jų draugus iš viso pasaulio apsilankyti šiame krašte – tai skelbia ir šūkis „Atostogauk Žemaitijoje“.
„Atėjo pats laikas veržliau populiarinti Žemaitijos miestelius ir kitas vietoves, – mano Pasaulio žemaičių dienų entuziastas. – Reikia pristatyti istorines, kultūrines ir gamtos erdves. Šios dienos gali padėti išreikšti ir žemaičių svetingumą, atskleisti, identifikuoti kultūrą. Be to, svarbu plačiau parodyti mūsų paslaugas, vietinius produktus, kultūros programų lygį. Šie metai žemaičiams yra svarbūs, nes susieti su įvykiais ir sukaktuvinėmis datomis.“
Ambasadoriai – nusipelnę žmonės
Kiekviena Žemaitijos savivaldybė turi ir savo Pasaulio žemaičių dienų ambasadorius, žymius, nusipelniusius kraštui žmones. Tarp jų – ir šiuo metu Dubline (Airijoje) gyvenantis katalikų kunigas Egidijus Arnašius, atstovaujantis Tauragės savivaldybei. Jis sako kukliai prisidėjęs prie šios šventės organizavimo, bet ypač palaiko idėją suburti žmones, populiarinti kultūrą.
Vienintelė ambasadorė moteris, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Daiva Vaišnienė ypač vertina Jurbarko rajono savivaldybės mero Skirmanto Mockevičiaus pasitikėjimą. Kaip žemaičių tarmių tyrėja ji stengiasi pabrėžti pietų žemaičių krašto savitumą, šnektą – kitokią, bet ne menkiau žemaitišką nei šiaurės žemaičių.
Paklausta, ką reiškia jaustis žemaite, D. Vaišnienė sako, kad pirmiausia reikia gerbti ir vertinti savo kraštą, nesvarbu, iš kur būtumei kilęs. Anot jos, mūsų lietuviškoji tapatybė susideda iš visų – ir žemaičių, ir aukštaičių – tapatybių. Jas sujungę, sukūrėme savo valstybę.
„Viskas prasideda nuo mažos savo kaimo, miestelio ar gatvės bendruomenės, tik tada randasi valstybės bendrumo jausmas, – jautriai kalba ambasadorė. – Jaučiuosi savo krašto žmogus, man smagu sugrįžti į namus, kuriuose užaugau, ir susitikti su žmonėmis, su kuriais kalbu viena šnekta.“
Gausi ir turininga programa
Pasaulio žemaičių dienos turi net keturias pagrindines programas: kultūros ir meno, sporto ir sveikatingumo, turizmo ir pramogų, o ketvirtoji skiriama įvairioms akcijoms. Iš viso planuojama per 150 renginių.
Didžiosios žemaičių šventės pradžią liepos 9-ąją paskelbs Naisiai visus sukviesdami į iškilmingą atidarymo koncertą. Plungėje tądien bus atidaryta Pasaulio žemaičių dailės paroda. Liepos 10-ąją Žemaičių Kalvarijoje tikintieji melsis už šeimas ir visus žemaičius pasaulyje. Liepos 23-iąją Telšiuose bus atidengtas Durbės mūšio paminklas. Tai tik keli renginiai, gausybė jų dar laukia kiekvienoje savivaldybėje.
Pasaulio žemaičių dienų sostinė nerinkta sąmoningai, kad bet kurioje šventės vietovėje kiekvienas jaustųsi kaip svarbiausioje. Nereikia pamiršti, kad šiemet Telšiai kaip tik išrinkti Lietuvos kultūros sostine, o Pagramantis ir Žemaičių Kalvarija tapo šių metų mažosiomis Lietuvos kultūros sostinėmis.
Telkia bendruomenę
Irena Seliukaitė,
Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja
Smagu, kad žmonės nori save identifikuoti ne tik kaip lietuvius, bet ir pagal etninę kilmę. XXI a. globalizacijos vėjų blaškomam žmogui tai labai svarbu. O tokių iniciatyvų yra ir daugiau, kasmet liepą renkasi pasaulio anykštėnai. Neskirstyčiau kultūros į kaimo ir miesto – regiono kultūra turi apimti visas kultūros sritis, sudaryti galimybes pažinti įvairiapusę kultūrą ir pačiam dalyvauti kūryboje. Manau, Žemaitija gaus naujų impulsų, atsiras galimybė sužinoti naujų dalykų, pažinti daugiau menininkų ir jų kūrinių. Tokios dienos telkia bendruomenę, stiprina tautinę savimonę bei pilietiškumą. Jei žmonės pajus, kad toks suėjimas nėra vien pompastiškas pasimėgavimas tautiškais šūkiais, kad praturtina ir vienija, renginys taps tradicija.
Ar žinai?
Pirmą kartą Žemaitija (ist. vok. Samaiten, lot. Samogitia) paminėta 1219 metais (minimi du žemaičių kunigaikščiai, dalyvavę sudarant taiką tarp Lietuvos ir Volynės-Galicijos kunigaikštysčių 1215 m.)
Žemaitijos etninio regiono sostine laikomi Telšiai, nors istoriškai Žemaičių žemės centras visad buvęs Medininkų žemėje, Medininkuose (dabartiniai Varniai). Būtent Medininkų žemė buvo nuolatinis kryžiuočių taikinys.
Medininkuose 1417 m. buvo įkurta ir Žemaičių vyskupija. Kiti svarbūs Žemaitijos centrai buvo Raseiniai, Kražiai ir Šiauliai: šiuose miestuose rinkdavosi Žemaitijos seniūnijos seimeliai.
Lietuvos didieji kunigaikščiai Žemaičių seniūnijai (arba kunigaikštystei) daugelį kartų teikė privilegijas, įteisinusias didesnes nei likusios Lietuvos dalies bajorijos teises.
Dėl Žemaitijos geopolitinės padėties ir kitų priežasčių XV–XVI a. čia susiklostė lengvesnė nei likusioje LDK dalyje baudžiavos forma (dauguma valstiečių nėjo lažo, nemažą jų dalį sudarė laisvieji žmonės).
Kalbiniu požiūriu Žemaitija skirstoma į tris dalis: šiaurės, vakarų ir pietų, o gyventojai, atsižvelgiant į tai, kaip taria uo ir ie, vadinami dounininkais, donininkais ir dūnininkais (nuo žodžio duona).
