Šiaulių oro uostas pasiekė kritinę stadiją: arba ras išeitį ir ims vystytis, arba žlugs. Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komiteto narys, buvęs Lietuvos ambasadorius JAV Žygimantas Pavilionis, stebėjęs viešas diskusijas apie Šiaulių oro uosto ateitį, nusprendė pasiūlyti savo patirtį ir ryšius. Aplankęs oro uostą, apžiūrėjęs skylėtą civilinių skrydžių peroną, susitikęs su miesto meru Artūru Visocku, diplomatas ir politikas atsakė į „Šiaulių naujienų“ klausimus.
– Kokią matote Šiaulių oro uosto perspektyvą?
– Oro uostas reikalingas labai rimtiems darbams, ne tik kariniams, strateginiams, bet ir verslui, regiono augimui. Aišku, ta infrastruktūra tokia didžiulė, didžiausias pakilimo takas Baltijos šalyse. Darbas jį pristatant ir parduodant užsienio šalyse turi būti globalinis.
Kažkada niekam netikint susitelkusios kelios ministerijos, Klaipėdos uostas, geležinkeliai, krovinių terminalai nuvažiavome į Sent Luisą (JAV), kur yra pagrindinė NATO logistinė bazė, ir sugebėjome pristatyti bei parduoti gerąja to žodžio prasme Klaipėdos uostą, atmušdami 50 procentų amerikiečių tranzito į Afganistaną ir atgal iš Rygos. Po to Klaipėdos uostas sudarė komercines sutartis su 6 Amerikos uostais, kurie karinės operacijos metu pamatė jo gebėjimus.
Tuo metu amerikiečiai stebėjo ir Šiaulių oro uostą bei svarstė apie jo panaudojimą, tačiau tranzitas baigėsi, nes karinė operacija baigėsi. Bet vien ta istorija apie Klaipėdos precedentą išliko. Tai man suteikia vilties, kad šį kartą mes tą patį galime padaryti dėl Šiaulių. Aš mačiau amerikiečių akis, kai kalbėjome apie Šiaulių oro uostą. Ir tai man leido tikėtis, kad padirbėjus jį (jo paslaugas – aut.) būtų galima pelningai parduoti.
Aš esu įsitikinęs, kad sutelkus vietos valdžios, oro uosto, miesto verslo, ne tik Krašto apsaugos, bet ir Susisiekimo, gal net ir Ūkio ministerijas (kalba būtų ir apie investicijų pritraukimą, juk šalia laisvoji ekonominė zona), susitarus politiniame lygyje, kad mes norime išsaugoti ne tik oro uostą, bet ir visą regioną, galėtume nuvažiuoti pas strateginius šio pasaulio lyderius į Ameriką, į Kiniją, gal dar į kelias globalinį lygį pasiekusias šalis ir pristatyti šitą oro uostą ir jo viziją. Po metų – dvejų jau būtų pirmi rezultatai.
– Tačiau tam reikalinga valstybės pagalba, miestas vienas nepajėgus išjudinti oro uosto veiklos.
– Gėdinga yra tai, kad šiuo metu Šiaulių oro uostas negauna nieko iš valstybės biudžeto. Girdžiu kalbas, kad Savivaldybė parengs to naujo modernaus perono įrengimą, girdžiu, kad KAM turi remti savo karinę bazę, tačiau kur Lietuva, kur valstybės vizija? Nematau. Man liūdna, Lietuva man atrodo šiek tiek kaip Šiaulių oro uostas, kai valdžia nesugeba susitelkti strateginiams dalykams. Kiekvienas judina po vieną pirštą, bet ranka nejuda – galva nejuda.
– Miesto valdžia skundžiasi, kad vyriausybinės institucijos turi vieną atsakymą: čia Savivaldybės įmonė, ne valstybės, todėl jokios paramos gali nesitikėti. Ar tai teisinga?
– Kaip gali būti tik Savivaldybės oro uostas su didžiausiu pakilimo taku Baltijos šalyse? Čia pasaulinis oro uostas, kuris šiuo metu merdi. Tos betoninės plytelės atrodo kaip vandenynas, apaugusios žolėmis, kur, sako, „Boingai“ ratus laužo. Tai yra gėda. Tai nevalstybinio mąstymo pavyzdys.
Aš tikrai padarysiu viską, kad tai galėtų pasikeisti. Tikiu dabartiniu susisiekimo ministru Roku Masiuliu, jis – mano draugas ir „grupiokas“. Jis parodė, ką moka sukurdamas suskystintų dujų terminalą Klaipėdoje, jis buvo vienas iš labiausiai gerbiamų ministrų Vašingtone, nes kiti tik kalbėjo, o jis padarė. Dabar sutvarkęs pusiau sovietinę geležinkelio hidrą ir reformavęs geležinkelį, galėtų savo jauną energiją nukreipti būtent į Šiaulių oro uostą.
Aš ką tik buvau Gruzijos Kutaisio mieste. Tai senoji sostinė, kuriai buvęs prezidentas M. Saakašvilis įkvėpti gyvybės bandė dviem būdais – perkeldamas dalį valstybinių ir parlamento pastatų bei atgaivindamas Kutaisio oro uostą. Ten įsikūrė „Wizzair“ oro skrydžių bendrovės bazė, visa pusė Gruzijos atsigavo nuo vieno oro uosto: keliai nusitiesė į tolimiausius kalnų tarpeklius, atsivėrė grožis turistams, turistai atėjo ten, kur šimtus metų nieko nebuvo, parduotuvėlės atsirado, mašinos pasikeitė, žmonės ėmė kitaip elgtis. Tiesioginiais reisais į Kutaisį skrenda ne tik lietuviai, bet ir latviai, estai, baltarusiai – visas regionas.
Gal toks traukos centras galėtų būti Šiauliai. Manau, kad ir kariškiams būtų gerai parodyti, jog karinis oro uostas su civiliniu dėmeniu gali būti naudingas Šiaulių miestui, regionui. Pavyzdžiui, Briuselio oro uostas yra ir karinės, ir civilinės paskirties. Puikiausiai viskas dera. Tai dėl to, kad valstybė turi viziją ir ją išvystė, nors konkurencija žvėriška, tankumas milžiniškas, pilna oro uostų Belgijoje. Lietuvoje nėra tokios konkurencijos.
– Bet ar Lietuvai reikalingas ketvirtas oro uostas?
– Šis oro uostas nėra skirtas Lietuvai. Jis skirtas visam regionui ir visam pasauliui. Mes esame 500 mln. rinkos dalis, logistinis centras yra geras. 300 km yra tik centimetras pasaulinių lyderių ir pasaulinių kompanijų apmąstymuose. Jie matytų infrastruktūrą, jei mes gerai ją paruoštume. Šiuo metu Kaunas traukia investuotojus, nes Kauno meras kuria infrastruktūrą, kuri vilioja investuotojus. Amerikos investuotojai, atvažiavę į Kauną, labai greitai suprato, kad reikia tik rozetę įjungti ir verslas veiks.
Čia kita situacija. Bet kodėl ne? Jei galvoti kūrybingai, už tvoros yra LEZ‘as, didžiausi takai, puikus privažiavimas, esi tarp Rygos ir Vilniaus, esi regiono viduryje. Mąstant plačiai, reikia regioninės vizijos. Bet tu jos negali turėti kaip meras, o tik kaip valstybė ar net pora valstybių arba net kaip visas regionas. Reikia nuvažiuoti pas amerikiečius ir pasitarti, ar čia negalėtų būti dar vienas taškas jų dar didesniam nusileidimui. Manau, kad tikrai tai galėtume padaryti, tik reikia tikėjimo, vizijos ir koordinuoto darbo. Kai mes, Lietuva, dirbame kaip maža koordinuota komanda, labai daug pasiekiame. Kartais didesnėms šalims sunkiau tai padaryti, daugiau interesų. Čia būtų galima tai padaryti. Man gaila tos infrastruktūros, kuri miršta ir kartu miršta Šiaulių potencialas.
– Šiauliuose svarstoma ir galimybė perduoti civilinį oro uostą valstybei, tačiau baiminamasi, kad perėmus jis bus uždarytas. Ar turi pagrindo tokie nuogąstavimai?
– Galbūt galima tarpinį variantą surasti. Klaipėdoje irgi vyksta diskusija tarp uosto ir savivaldos, kiek valstybinis uostas turi ir gali prisidėti prie miesto ir tarnauti jo vystymuisi. Manau, kad reikia gero pokalbio ir derybų su susisiekimo ministru. Reikia regioninio požiūrio, ministras jį gali turėti. Jis labai rimtai prisidėjo prie suskystintų dujų revoliucijos, kuri keičia pasaulį, ir tikrai yra geras strategas. Jis gali pastrateguoti kartu su ūkio ministru. Investicijos plūsta į šalį, kai jas sujungi su regionine politika. Pereiname į skaudžią temą, bet ir su švietimo ministru reikia kalbėti, koks Šiaulių universiteto likimas, kiek smegenų mes norime pritraukti, nes be smegenų nebus investicijų. Turi būti paketas. Jei noriu išsaugoti Šiaulius, turiu išsaugoti protus, infrastruktūrą ir susitarti su Vilniumi, kaip jis padeda ją vystyti. Tai, kad Klaipėda nurungė visus regione esančius uostus ir tik su rusų uostais Sankt Peterburge dar rungiasi, yra valstybinio darbo rezultatas, į kurį buvo visi įtraukti.
Mūsų ambasadorius Vašingtone tikrai nėra gavęs jokios vizijos, jokios instrukcijos ir nėra nuvažiavęs nė į vieną amerikietišką instituciją ir pabandęs pristatyti Šiaulių oro uosto. Jis neturi net pradinės medžiagos. O galėtų tiek ambasadorius Vašingtone, tiek Kinijoje, tiek Londone… Londonas ieškos naujų išėjimų į pasaulį. „Brexitas“ skauda, kai tu išeini iš milijoninės rinkos. Manoma, kad britai taps dar agresyvesni komercijoje ir gali tapti aktyvesni Baltijos šalyse. Pakalbėkime dar kartą su britais, jie vis tiek yra globalinė galia. Pakalbėkime su gimstančiomis ekonomikomis – Indonezija, Indija.
– Egzistencinis klausimas: kas pirma višta ar kiaušinis? Ar pirma turime susitvarkyti infrastruktūrą, ar pirma – kurti viziją ir oro uostą pardavinėti?
– Ir tai, ir tai. Šiaulių oro uosto darbuotojai sakė, jei būtų nors kiek prižiūrėtos tos perono plytelės, vaizdas toks blogas nebūtų. Reikėjo nors mažo rūpesčio ir ta vieta nebūtų numirusi. Dabar reikia didžiulių investicijų tai vietai prikelti. Nebuvo palaikymo iš vietos valdžios, o ji turi būti. Bet jei valstybės biudžete bus nulis oro uostui ir nebus jokios vizijos, nieko negalės padaryti. Oro uostas yra per didelis miestui. Būtinai reikia Vilniaus, o gal net kitų šio Europos regiono miestų įsitraukimo. Gal Šiaurės šalių. Šiaulių oro uostas turi turėti savo pasaulinę viziją, užsienio reikalų ministrą, diplomatinę tarnybą ir pardavinėti save.
Užsienio reikalų ministerija iš esmės visada buvo jūsų pusėje. Būtų gražu, kad tai taptų galvosūkiu premjerui. Latvijoje mažiausias toks projektas yra pardavinėjamas premjero lygiu. Turi būti valstybinis lygis su gera anglų kalba, pristatyti gali tekti gal 10 kartų. Kad patektum į radarus globalinių lyderių, turi labai daug dirbti.
– Ką atsakytumėte miesto politikams, kurie kalba apie tai, kad oro uostas per sunki našta miestui, todėl reikėtų jį uždaryti?
– Tai yra strateginis objektas. Valstybė turi dalyvauti diskusijoje su miestu ir apsispręsti, ar ji nemato perspektyvos civilinei daliai ir nori vystyti tik karinę. Tačiau aš manau, kad jei galvojame apie Šiaulių miestą ir jo ateitį, čia privalo būti civilinė dalis, nes sprendimas dėl civilinės dalies uždarymo man būtų panašu į prisipažinimą, kad ir Šiaulių miestui ateina tam tikra pabaiga. Jei tu uždarai vartus į pasaulį, ilgainiui tu uždarysi ir miestą. Tai reiškia, kad tu neturi vizijos miestui ir tai yra simptomas labai rimtos ligos, kuri gali baigtis visaip.
Nuostata, kad pinigai tekėtų tik ten, kur jie natūraliai teka – į Vilnių, yra išlikusi. Regioninės politikos nėra, bet Šiaulių miestas neturėtų tuo tenkintis. Oro uostas yra unikalus objektas ir skaudėtų širdį jį uždaryti. Siūlyčiau ir merui, ir Tarybai susitelkti su miesto verslu. Padarysiu viską, kad susitikimas su ministru įvyktų, reikia jį sudominti oro uosto perspektyva. Kiek galėsiu padėti savo patirtimi, kontaktais, padėsiu. Reikia padirbėti ir patiems, kad neatvažiuoti su tuščiu lapu, o su tam tikromis alternatyvomis, pasirengti studiją, nusisamdyti ekspertus.
– Tokia studija yra Savivaldybės stalčiuose, tik niekas jos nepaiso…
– Reiškia, kad kažkam pritrūko politinės valios tą studiją paversti kūnu.
„Šiaulių naujienos“ informacija
