Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ojo jubiliejaus programa visais 2025 metais kviečia ne tik išvysti dar nematytus vieno iškiliausių Lietuvos menininko dailės darbus ar išgirsti jo kūrinius, bet ir pažinti šią asmenybę einant specialiai šiai progai sukurtais maršrutais „Čiurlionio keliu“, aplankant jam svarbias vietoves, prisiliečiant prie jam ir jo šeimai svarbių muzikos instrumentų bei kitų aplinkos objektų.
Viena daugiausiai tokių objektų pastaruoju metu atradusi ir visuomenei savo rengiamomis ekskursijomis pasakojanti menotyrininkė Aušra Česnulevičienė sako, kad Čiurlionio aplinkos, su jo gyvenimu susijusių daiktų bei vietovių patyrimas padeda geriau suprasti menininko asmenybę ir jo palikimo svarbą, interpretuoti jo kūrybą. Be to, Lietuvoje nueitas menininko kelias gali tapti puikiu šalies pažinimo gidu, kuris tiek užsieniečius, tiek mūsų šalies gyventojus kviestų Lietuvą pažinti būtent per čiurlionišką prizmę.
Apie tokį Lietuvos pažinimo būdą, menininkui svarbią pušį ant Druskonio ežero ir kitus atradimus – pokalbyje su daugelio Čiurlioniui dedikuotų iniciatyvų autore A. Česnulevičiene.
Vienas geriausių būdų pažinti Lietuvą – eiti Čiurlionio keliu
Paklausta, kodėl Lietuvą pažinti reikėtų būtent iš Čiurlionio perspektyvos, A. Česnulevičienė sako, kad tai iškiliausias Lietuvos menininkas, savo kūryba ir biografija atskleidžiantis visą pluoštą lietuviško identiteto aspektų.
„Čiurlionis gyveno carinėje Lietuvoje, bet jo darbuose jau matome Vytį, jo mintys yra apie Tautos namus, jo noras savo darbus skirti Lietuvai ir kt. Kartais ekskursijų metu man sako: „jis juk lenkiškai kalbėjo“. O kur jam buvo kalbėti lietuviškai? XIX a. pab.–XX a. pr. lietuviška-lenkiška dvikalbystė nebūtinai rodė priklausymą lietuvių ar lenkų kultūrai. Jo būsima žmona Sofija Kymantaitė buvo jo pirmoji lietuvių kalbos mokytoja ir didžiausias jo troškimas buvo išmokti kalbėti šia kalba, nes ji Mikalojui Konstantinui priminė upių čiurlenimą. Čiurlionis mokėjo rašyti lietuviškai (turime penkis jo išlikusius laiškus), jautė šios kalbos grožį“, – savo įžvalgomis dalinasi A. Česnulevičienė.
„Tokia nedidelė mūsų šalis turi tokią didžią asmenybę. Tad labai svarbu ją pažinti nuo pat nusileidimo Čiurlionio vardo oro uoste – man taip gražu, kad pagrindinis šalies oro uostas yra pavadintas jo vardu. Juk Čiurlionis buvo pakilęs aukščiau žemės, kosmoso žmogus, visos jo mintys buvo žvaigždynuose, toje didelėje visatoje, kurios mums niekaip nepasiekti, nes neturime tokio visuminio išsilavinimo, erudicijos ir tiesiog dovanos nuo gimimo. Kito vardo oro uostas ir negali turėti, o geriau pažinti Lietuvą nei einant Čiurlionio keliu – neįmanoma“, – tvirtina ji.
Visoje Lietuvoje galime rasti Čiurlionį
Pasak A. Česnulevičienės, kur benuvažiuotume Lietuvoje, visus jos kraštus galime aprodyti kaip gimtosios Čiurlionio šalies vietas. „Tarkime, Palangą galime parodyti kaip grafų Tiškevičių, kaip Stasio Povilaičio ar Basanavičiaus gatvės Palangą. Tačiau vėlai vakare nuvedę žmones ant Palangos tilto, galime šį miestą parodyti kaip laimingiausio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės laiko Palangą. Galime nueiti prie Sofijos 1908 m. liepą–rugpjūtį nuomoto buto, prisiminti kaip jiedu gyvendami skirtingose Palangos vietose vis susitikdavo ir parodydavo vienas kitam savo nudirbtus darbus: tuo metu Sofija rašydavo, o Čiurlionis tapydavo“, – pasakoja didžiąją dalį savo veiklų Čiurlionio atminimui dedikavusi menotyrininkė.
Česnulevičienė pastebi, kad čiurlioniškumo galima atrasti visoje Lietuvoje: daugelyje menininko lankytų ar gyventų vietovių yra tiesiogiai ir per kitus asmenis su Čiurlioniu susijusių pastatų ir kitų objektų. „Nors neišlikę kai kurie konkretūs pastatai, bet šią asmenybę mena simboliai: tarkime, Plungėje nebėra muzikantinės, kur kunigaikščio Mykolo Oginskio dvaro mokykloje Čiurlionis mokėsi muzikos, tačiau išlikęs lyros formos koplytstulpis“, – sako ji. Tokie objektai, pasak jos, leidžia parodyti Čiurlionio lankytus ir gerai išvaikščiotus miestus ne pritempiant istorinius faktus, o dėmesingai gilinantis į detales.
„Čiurlionis buvo keliautojas, tad jį reikia pažinti keliaujant. 35-erius savo gyvenimo metus jis nuolat praleido kelyje: būdamas vos metukų keliavo iš Varėnos į Ratnyčios miestelį, vėliau į Druskininkus, tada į Plungę, po to į Varšuvą, Leipcigą, Peterburgą ir t. t. Labai daug savo laiko jis praleido traukiniuose, puskarietėse, net valtyse, o neretai ėjo ir pėsčiomis“, – pasakoja A. Česnulevičienė.
Menininką suvokti padeda jo aplinka, aplinką – menininko darbai
Kaip teigia A. Česnulevičienė, kūrėjo pažinimas per jo gyvenime reikšmingas vietas yra visuminis ir leidžia Čiurlionio asmenybę suvokti iš esmės. „Vieni gilinasi į Čiurlionio muziką, kiti – į dailės kūrinius, tačiau man kultūrologinis aspektas yra artimesnis“, – sako ji.
Menotyrininkės teigimu, Čiurlionio kūryboje atsispindi vietos, kuriose jis gyveno ir lankėsi, jo šeimos nariai ir kiti žmonės, su kuriais jis bendravo. „Sugretinusi senosios Ratnyčios bažnyčios varpinės nuotrauką ir Čiurlionio 1907 m. „Pavasario motyvą“, pamatau, kad menininko paveikslas yra tiksli šio buvusio pastato kopija. Vadinasi, jis čia tikrai ateidavo, ne tik vargonuodavo su tėvu, bet ir įamžino tą aplinkos motyvą savo kūrinyje“, – apie vieną iš savo kasdienių atradimų atidžiai stebint aplinką, skaitant knygas, tyrinėjant kitus objektus pasakoja A. Česnulevičienė.
„Viską darau paprastai, čia ir dabar, nelaukiu jokių projektų patvirtinimų. Ir man sekasi. Štai ir prie Čiurlionio vaikystės pušelės, netoli jo kadaise tėvų nuomotų namų Druskininkuose, jau galima pamatyti informacinę lentelę su QR kodu. Gal pats Čiurlionis man visur atidaro duris?“ – šypsosi A. Česnulevičienė. Jos minimas medis – kėdutę savo šaknimis primenanti pušis, kuri iki dabar auga prie Druskonio ežero, ir ant kurios, remiantis menotyrininkės analizuotais menininko seserų prisiminimais, Čiurlionis mėgdavo prisėsti ir stebėti saulėlydžius.
Čiurlionio palikimas išliko tik jo aplinkos pastangomis
Paklausta, kodėl jos gyvenimas ir veikla sukasi aplink Čiurlionio asmenybę ir jo aplinkos tyrinėjimus, A. Česnulevičienė sako, kad iš Kauno vyro atsivežta į Druskininkus ir pradėjusi domėtis šio miesto sąsajomis su Čiurlioniu kitaip savo gyvenimo įsivaizduoti tiesiog negalėjo.
„Man viskas įdomu. Vis randu, ką paskaityti fonduose, randu įdomių dalykų. Kiekvienas gyvenime turi savo misiją. Manoji – atrasti ir tais atradimais dalintis su žmonėmis. Kaip nesidomėsi? Eini pirmyn ir atrandi,“ – pasakoja menotyrininkė.
„Deja, labai daug rankraščių, kitų svarbių Čiurlionio istoriją menančių objektų yra sudegę, pradingę ar kitaip sunaikinti. Kartais pagalvoju: jeigu jis būtų buvęs vienturtis, kas būtų išgelbėję jo dailės palikimą, jei ne jį mylėjusios ir visą savo gyvenimą brolio kūrybos išsaugojimui ir sklaidai paskyrusios seserys?“ – sako ji.
Česnulevičienė taip pat pastebi, kad būtent Čiurlionį supusi aplinka ir žmonės suformavo tokią jo asmenybę, kuri galėjo sukurti tiek meno kūrinių. Ji pažymi, kad Čiurlionio šeimos sąsajos su tokiais šviesiais Druskininkų miestelio žmonėmis kaip gydytojas Juzefas Markevičius leido Čiurlioniui tapti kompozitoriumi: jei ne ši asmenybė, Čiurlionis veikiausiai nebūtų gavęs progos mokytis Plungėje kunigaikščio muzikos mokykloje, jo likimas būtų galėjęs pasisukti visai kita linkme.
