Šiuolaikinė biblioteka, vedama principo būti „visiems ir kiekvienam“, tikslingai siekia tapti vieta ir patiems pažeidžiamiausiems visuomenės nariams. Nemaža dalis žmonių, deja, dėl vis dar stiprių visuomenės nusistatymų ar savo pačių fizinės bei psichinės sveikatos sąlygojamų iššūkių iki šiol lieka negailestingoje nuošalėje. Apie tai, apie bandymą dėl ligos apribotą gyvenimą gyvenantiems žmonėms suteikti progą pasijusti laisvais ir pilnaverčiais gyvenimo gyventojais, ir yra Plungės viešojoje bibliotekoje 2024-2026 m. įgyvendintas projektas „Edukatorių parengimas mažose vietos kultūros paveldo institucijose, siekiant sukurti saugią vietą suaugusiems sergantiems ankstyvąja Alzheimerio liga” (ALZ-Q).
Projekto idėja
Alzheimerio liga keičia ne tik žmogaus sveikatą, bet ir galimybes dalyvauti visuomenės bei kultūriniame gyvenime. Daugelis žmonių, išgirdusių diagnozę, palaipsniui atsitraukia nuo lankymosi kultūros įstaigose – ne todėl, kad nebenori dalyvauti, bet todėl, kad aplinka dažnai nėra pasirengusi jų priimti. Nežinomybė, baimė suklysti, sunkumai orientuojantis naujoje vietoje, netinkama aplinkinių reakcija gali tapti kliūtimi lankytis muziejuose, bibliotekose, kitose kultūros įstaigose. Siekdami kurti saugią, įtraukią aplinką Alzheimerio liga sergantiems žmonėms, devyni projekto partneriai iš skirtingų Europos šalių įgyvendino Erasmus+ projektą „Edukatorių parengimas mažose vietos kultūros paveldo institucijose, siekiant sukurti saugią vietą suaugusiems sergantiems ankstyvąja Alzheimerio liga” (ALZ-Q). Kultūros įstaigas atstovavo ir bandomasias mokymų bei edukacines veiklas organizavo Plungės rajono savivaldybės viešoji biblioteka, muziejus Atėnuose „Ethniko Kentro Erevnas kai Diasosis Sholikou Ylikou“ ir muziejus Katovicuose „Muzeum Śląskie w Katowicach“. Pagrindinis tikslas – padėti mažoms kultūros įstaigoms tapti vietomis, kuriose Alzheimerio liga sergantys žmonės jaustųsi saugiai ir galėtų aktyviai dalyvauti kultūriniame gyvenime. Tam dažnai pakanka nedidelių pokyčių – ramaus bendravimo, aiškios veiklos struktūros ir jaukios aplinkos. Šiam tikslui buvo kuriami mokymai kultūros darbuotojams, praktinės rekomendacijos institucijoms, edukacinės veiklos bei metodinė medžiaga, kuri padėtų šias veiklas tęsti ir pasibaigus projektui. Plungės viešajai bibliotekai dalyvavimas projekte tapo galimybe stiprinti darbuotojų kompetencijas ir prisidėti prie atviresnės bei labiau įtraukiančios kultūros kūrimo.
ALZ-Q mokymų metodika
Prieš kurdami mokymų metodiką partneriai atliko poreikių analizę: nagrinėjo Europos gerąją praktiką, konsultavosi su kultūros darbuotojais, sveikatos specialistais, Alzheimerio asociacijų atstovais ir sergančiųjų artimaisiais. Tyrimas parodė, kad darbuotojams dažniausiai trūksta ne noro, o žinių ir pasitikėjimo dirbant su Alzheimerio liga sergančiais žmonėmis. Remiantis tyrimo rezultatais buvo sukurta ALZ-Q mokymų metodika, orientuota į keturias pagrindines sritis: Alzheimerio ligos supratimą, veiksmingą komunikaciją, bendradarbiavimą su artimaisiais bei prasmingų kultūrinių veiklų organizavimą. Metodika nėra griežtas taisyklių rinkinys, ji sukurta taip, kad kiekviena biblioteka ar muziejus galėtų ją pritaikyti pagal savo erdves, lankytojų poreikius ir turimus išteklius. Viso projekto metu partneriai nuolat dalijosi patirtimi, analizavo bandomųjų veiklų rezultatus ir šią metodiką tobulino.
Praktika – nuo teorijos prie realių situacijų: kultūros darbuotojų mokymai
Sukūrus mokymų metodiką, Lietuvoje, Lenkijoje ir Graikijoje surengti bandomieji mokymai kultūros įstaigų darbuotojams. Juose teorinės žinios buvo derinamos su praktinėmis užduotimis, daug dėmesio skiriant bendravimui, veiklų pritaikymui ir saugios aplinkos kūrimui.
Plungės viešojoje bibliotekoje praktinio užsiėmimo metu dalyviai analizavo bibliotekos erdves, vertino orientavimosi galimybes, ženklinimą, ieškojo vietų, kurios gali kelti stresą ir siūlė konkrečius sprendimus, kaip aplinką padaryti suprantamesnę bei jaukesnę. Praktinė dalis parodė, kad net nedideli pokyčiai – aiškesnės nuorodos, mažesnis vizualinis triukšmas ar rami poilsio vieta – gali labai pagerinti lankytojų patirtį. Atėnų muziejuje „Ethniko Kentro Erevnas kai Diasosis Sholikou Ylikou“ vykusiuose mokymuose daugiau dėmesio skirta atmintį žadinančių veiklų kūrimui. Dalyviai mokėsi, kaip pasitelkiant kasdienius daiktus, istorines nuotraukas, pasakojimus ir bendrą pokalbį galima skatinti prisiminimus bei kurti prasmingą dialogą. Veiklos padėjo suprasti, kad muziejų eksponatai ar bibliotekų rinkiniai gali tapti ne tik pažinimo, bet ir emocinio ryšio priemonėmis. Katovicų muziejuje „Muzeum Śląskie w Katowicach“ mokymų metu pagrindinis dėmesys buvo skirtas emocinio intelekto ir empatijos ugdymui. Dalyviai išbandė sensorines simuliacijas, vaidmenų žaidimus bei realių situacijų analizę, padėjusią geriau suprasti Alzheimerio liga sergančių žmonių poreikius. Šios veiklos sustiprino muziejų darbuotojų pasitikėjimą savimi ir parodė, kad pagarbus bendravimas bei emocinis ryšys yra vieni svarbiausių kuriant įtraukią kultūros aplinką.
Viena svarbiausių mokymų pamokų buvo suvokimas, kad kultūros darbuotojas neprivalo tapti medicinos specialistu. Jo užduotis – sukurti aplinką, kurioje žmogus jaustųsi laukiamas. Kaip ne kartą pabrėžė projekto dalyviai, svarbiausia yra empatija, kantrybė, lankstumas, gebėjimas prisitaikyti prie situacijos ir supratimas, kad kiekvienas žmogus išlieka asmenybė, nepriklausomai nuo ligos. Mokymų dalyviai pripažino, kad po mokymų pasikeitė požiūris ne tik į darbą, bet ir į Alzheimerio liga sergančius žmones, daugiau dėmesio pradėta skirti ne rezultatui, o pačiam buvimui kartu.
Praktika – bandomosios edukacijos Alzheimerio liga sergantiems žmonėms
Po mokymų visose trijose šalyse surengtos bandomosios veiklos žmonėms, sergantiems Alzheimerio liga. Jų tikslas buvo praktiškai išbandyti sukurtą metodiką ir įvertinti jos veiksmingumą. Veiklas stebėjo kitų šalių partneriai – suaugusiųjų švietimo ekspertai, kurie vėliau kartu analizavo rezultatus ir teikė rekomendacijas metodikos tobulinimui. Nors kiekviena įstaiga pasirinko skirtingą veiklų turinį, jas visas jungė bendra idėja – skatinti dalyvių prisiminimus, emocinį ryšį ir bendravimą. Graikijos partnerių organizuotos veiklos buvo paremtos mokyklos prisiminimais, istoriniais daiktais ir pasakojimais. Partneriai Lenkijoje daug dėmesio skyrė kūrybinėms veikloms, o Plungės viešoji biblioteka pasirinko gamtos, augalų, pojūčių ir technologijų derinį. Dalyviai tyrinėjo augalus pasitelkdami skirtingus pojūčius, klausėsi augalų muzikos, išbandė virtualios realybės patirtis, bendravo prie arbatos puodelio ir dalijosi savo prisiminimais. Šios veiklos parodė, kad net modernios technologijos gali tapti prasminga priemone, jei jos naudojamos jautriai ir nekelia papildomo streso. Bandomųjų veiklų metu partneriai suprato, kad svarbiausias sėkmės veiksnys nėra vien pati veikla. Didelę reikšmę turi atmosfera, darbuotojų požiūris ir bendravimas bei gebėjimas prisitaikyti prie kiekvieno žmogaus poreikių. Bandomosios veiklos patvirtino pagrindinę ALZ-Q idėją – kultūros įstaigoms nereikia sudėtingos įrangos ar specialių terapinių programų, kad jos taptų draugiškesnės Alzheimerio liga sergantiems žmonėms. Dažniausiai pakanka empatijos, pritaikytos, saugios aplinkos, lankstaus požiūrio ir nuoširdaus noro kurti bendrystę.
Plungės viešosios bibliotekos patirtis. Išsamiau, nes iš labai arti.
Pirmasis bandymas – pasitikrinimas
Bendradarbiaudami su Plungės socialinių paslaugų centru ir Plungės parapijos senelių globos namais, pakvietėme dvi žmonių grupes, kurių narius vienijo panašūs kasdieniai iššūkiai, bet gyvenimo ir bendravimo patirtys absoliučiai skirtingos. Apsispręsti, ką veiksime ir apie ką kalbėsime nebuvo sunku (nors temos ir veiklų pasirinkimas yra vienas svarbiausių ir sudėtingiausių dalykų). Gamtą, tiksliau – augalus, pasirinkome neatsitiktinai. Ir ne tik dėl to, kad vienas iš gamtos apsuptyje įsikūrusios mūsų bibliotekos svarbiausiųjų veiklos prioritetų yra gamta. Augalai lydėjo ir, dažnu atveju, tebelydi ir sergančiųjų gyvenimus. Kadaise puoselėti gėlių darželiai po langais ar ant palangių augintos pelargonijos, gydomosios vaistažolių arbatėlės ar bėdoje gelbstintieji kvapieji užpilai ir trauktinės. Visa tai ir dabar žadina malonius jausmus ir nuteikia šypsotis. Taigi apsisprendėme iškart – kalbėsime apie augalus. Augalai padėjo ir susikurti užsiėmimui tinkamą aplinką: jaukią, įdomią, ramią. Iš čia pat esančio sodo parsineštos laukinės visiems pažįstamos gėlės, nuo bibliotekos palangių susirinkti ir į vieną krūvą sunešti kambarinių gėlių vazonai sukūrė lyg ir kadaise čia tarpusią oranžeriją – neįprastą, bet jaukią, į praeitį sugrąžinančią žalią aplinką.
Užsiėmimo metu visi tie augalai, jų kvapai (kiekvieną jų uostėme), formos (kiekvieną jų lietėme) atgaivino jutimus, padėjusius išjudinti atmintį, prisiminimus, skatino interpretuoti, patiems iš naujo kurti, perkurti aplinką, prisiminti jau žinotus ir primirštus dalykus. Į pagalbą puikiai tiko, rodos, sudėtingos, bet iš tiesų labai gerai dalyvių priimtos bibliotekos turimos techninės priemonės: virtualios realybės akiniai padėjo nusikelti į spalvingą ir beveik pasakišką buvusios oranžerijos pasaulį su įspūdingais egzotiniais augalais, o augalų muzikos įrenginys leido pirmą kartą gyvenime išgirsti augalų muziką. Visos šios, iki šiol dar nematytos priemonės, užtikrintai padėjo sukelti susidomėjimą ir pakankamai ilgai išlaikyti dalyvių dėmesį bei susikaupimą. Neverbalinė ir verbalinė komunikacija, sustiprinta atpažįstamais augalais ir išmaniosiomis priemonėmis buvo gyva, paveiki ir trukusi dar kurį laiką po užsiėmimo – apie sukeltus gerus edukacijos dalyvių jausmus vėliau pasakojo ir į biblioteką juos palydėję globėjai, slaugytojai, socialiniai darbuotojai.
Užtikrinti tokiuose užsiėmimuose labai svarbų draugiškumą vienas kitam, lengvą bendravimą, atvirą ir nuoširdų santykį tarp pačių dalyvių bei dalyvių ir mokytojų padėjo ir kvepianti šilta žolelių arbata. Įvairių spalvų ir skonių, iš specialiai tam skirto gražaus rankų darbo arbatinuko. Viskas buvo pasiūlyta lyg ypatingiems svečiams (o taip juk ir buvo). Ir jautėsi dalyviai – lyg ypatingi svečiai. Tai supratome iš atviros jų kūno kalbos – buvo dėmesingi ir susikaupę, pozityvūs, net džiugūs. Ir jautėsi saugūs. Jautėsi gerai.
Antrasis bandymas – dar vienas pasitikrinimas
Po pirmųjų užsiėmimų, išmokę kai kurias pamokas, pvz., supratę, kiek daug nenuspėjamų ir nesuplanuotų dalykų būtinai nutiks organizuojant tokius susitikimus, kad turi būti pasiruošęs didžiausiems netikėtumams ir kad į pagalbą tau reikės didesnės komandos, ėmėmės idėjos pakviesti sergančiuosius į dar vieną edukaciją. Šįkart – ne organizuotą grupę (kaip buvo pirmąjį kartą), bet pavienius žmones, gyvenančius šeimose. Ir tikrai gera buvo mintis pakviesti prisijungti Plungės socialinio paslaugų centro Pagalbos į namus tarnybos darbuotojus. Tuos žmones, kurie labai tiesiogiai bendrauja su sergančiaisiais reguliariai lankydami juos namuose ir teikdami visokeriopą pagalbą. Būtent jie geriausiai ir žino, ko reikia ar galėtų reikėti jų globojamiesiems bei jų artimiesiems, kaip juos įkalbinti išeiti iš namų ir ateiti į biblioteką. Kita gera mintis buvo patiems tiesiogiai susitikti su pačiomis tarnybos darbuotojomis – pakviesti jas į biblioteką ir pristatyti savo projektą, išgirsti jų nuomonę ir pasiūlymus. Tada ir gavome jų pritarimą bei pasiryžimą pabandyti padėti.
Edukacijos tema ir šįkart buvo ta pati, jau patikrinta ir užtikrinta – augalai. Tik dabar – su kiek didesniu iššūkiu. Apsisprendėme: tegul bus augalų monotipija – vienetiniai augalų atspaudai ant gelinių plokštelių, naudojant akrilo dažus. Iš pirmo žvilgsnio – tai gana sudėtingas procesas, su daugiau priemonių, reikalaujantis atidos ir susikaupimo. Ir iš tiesų. Lengvas šokas ir mums patiems buvo nemažas dalyvių sumišimas jau pačioje pradžioje, tik pamačius ant stalo išrikiuotas gana grėsmingomis pasirodžiusias „darbo“ priemones. O parodžius jau anksčiau kitų sukurtas gražias monotipijas kai kas išvis norėjo pabėgti. „Ne ne, ne man!“. Suklusome: persistengėme? Bet reikėjo tik šiek tiek kantrybės. Ir tik pradžioje. Rami mūsų pačių reakcija, paprastas ir aiškus kalbėjimas, neskubėjimas prisijaukinant „grėsmingąsias“ priemones ir medžiagas (ilgai lietėme, uostėme ir net klausėmės) ir – viskas greitai susitvarkė bei ėmė tekėti lengva vaga. Susitvarkėme – ir mūsų užsiėmimo dalyviai, ir mes patys. Jei kažkam ypatingi, kone stebuklingi pasirodė kvepiantys, įvairiausių spalvų ir atspalvių akrilo dažai, visi be išimties dalyviai ilgai negalėjo atitraukti rankų nuo jaukių, minkštų, pirmą kartą gyvenime liečiamų gelinių plokštelių. Vienas dalyvis iš rankų taip ir nebepaleido pirmą kartą regėto (ir uostyto) monotipijai naudotos kvepiančiosios pelargonijos (dar vadinamo Jeronimu) augalo lapų, net išsinešė kvapiųjų lapelių namo (ir nesvarbu, kad mylimas bibliotekos augalas nukentėjo kaip reikiant). Dalyviai aktyviai stebėjo, kaip sekėsi kitiems, sėdintiems greta, komentavo kitų darbelius, nesidrovėdami ir atvirai džiaugėsi kitų sėkme ar atvirai ir nuoširdžiai liūdėjo dėl savo (tariamų) nesėkmių. Naudingi buvo trumpi atsipalaidavimo momentai, veiklų kaitaliojimas (akrilo dažais nuspalvinę gelines plokšteles kilome rinkti atspaudams tinkamų bibliotekoje auginamų augalų lapų). Visą laiką skambėjo vadovės ir jai padėjusių bibliotekininkų padrąsinimai, kad nėra „teisingų ar neteisingų, gražių ar negražių“ dalykų. Viskas, ką sukuriame savo rankomis, yra gražu ir prasminga. Taigi, visiems jaustis saugiai ir patogiai padėjome, pirmiausia, mes patys – draugiški ir geranoriški, dėmesingi ir pagarbūs. Paprasti. Skatinimas be spaudimo, idėja – visi kartu ir kiekvienas atskirai, sudaryta galimybė kiekvienam įsitraukti pagal savo komforto supratimą ir pojūtį. Trumpi poilsio momentai su kvepiančia žolelių arbata ir sausainiais, galimybė bet kada atsikvėpti ar pakeisti veiklą padėjo išlaikyti gerą savijautą viso užsiėmimo metu.
Bent keletą dienų po užsiėmimo, anot globėjų, užsiėmime dalyvavusieji vis dar išlaikė pozityvią nuotaiką, jų vis dar neapleido patirtas pasitenkinimas – vis iš naujo dalijosi įspūdžiais, didžiavosi, kažką nuveikę. Ne vienas savo kūrybos darbelius įsirėmino ir pasikabino ant sienos: „Tegu ir kiti pamato…“. Kiekvienas namo parsinešė savo sukurtus monotipijos atvirukus – kaip būsimą gražų, savo rankomis pagamintą (ir labai netikėtą!) sveikinimą – artimam šeimos nariui, globėjui, daug padedančiai slaugei, geram kaimynui ar draugui (edukacijos dalyvis Jonas savo atviruką, sakė, būtinai įteiks seniai nusižiūrėtai gražiai kaimynei).
Ir praėjus kuriam laikui po susitikimo kai kurie dalyvavusieji vis dar užsimindavo apie apsilankymą bibliotekoje. Ir užsimindavo apie norą pakartoti.
O mes irgi užsiėmimą „užskaitėme“ kaip sėkmę. Kaip sėkmę priėmėme net… lengvą dalyvių nuovargį po užsiėmimo. Tai buvo geras, kai kurių jau seniai bepatirtas ir primirštas jausmas, sukėlęs ir šiokį tokį pasididžiavimą – sunkiai dirbau ir kažką svarbaus padariau. Kaip kad būdavo anksčiau, kai dar buvau stiprus ir galintis, reikalingas… Džiaugėmės ir tuo, kad mums pavyko pabūti kartu, būrelyje. Ir tai buvo dar viena, labai svarbi patirtis, viena iš tų daugybės šiandien galbūt jau pamirštų ar bebaigiančių prisimiršti patirčių – būti kartu su kitais, bendrauti ir gerai jaustis. Nebaisu klausti, suklysti. Savotiški mažyčiai, bet labai svarbūs sugrįžimai, prisijaukinimai iš naujo.
Globėjai, sergančiųjų šeimos nariai turėjo galimybę pamatyti savo globotinius naujoje erdvėje, įtrauktus į naujas, iki šiol nepatirtas veiklas. Jie akivaizdžiai pamatė, ko, kokių emocijų ar praktinių veiksmų, galbūt, trūko jų globotiniams, ką, galbūt, vertėtų įtraukti ir į kasdienius ritualus namuose (istorijų pasakojimai, rūpinimasis augalais, paprasti kūrybiniai užsiėmimai). Ypač stebėjosi, kaip mums pavyko pralaužti žodinės komunikacijos barjerus – sunkiai nepažįstamoje aplinkoje ir su nepažįstamais žmonėmis šnekantys jų globotiniai, artimieji jautėsi laisvai, atsipalaidavę, atvirai ir daug kalbėjo. Todėl pažadėjo sugrįžti. Dar ir todėl, kad galimybė ateiti į biblioteką, atvesti čia savo artimuosius kartais yra beveik gyvybiškai svarbi, net gelbstinti, leidžianti šiek tiek pailsėti ir globėjams (palikus valandai savo artimuosius kultūringoje ir saugioje aplinkoje).
Veiklų tęstinumas ir ateities perspektyvos
Nors ALZ-Q projektas turi aiškiai apibrėžtą trukmę, jo tikslas niekada nebuvo apsiriboti vien bandomosiomis veiklomis. Partneriai nuo pat pradžių siekė sukurti sprendimus, kurie išliktų naudingi ir pasibaigus projektui. Įgytos darbuotojų kompetencijos, sukurta metodika ir priemonių rinkinys sudaro prielaidas tęsti veiklas bibliotekose ir muziejuose, plėtoti bendradarbiavimą su sveikatos priežiūros bei socialinėmis organizacijomis ir kurti naujas įtraukias edukacijas. ALZ-Q priemonių rinkinys – tai praktiškas darbo įrankis, padedantis kultūros darbuotojams pasirengti priimti Alzheimerio liga sergančius žmones ir organizuoti jiems prasmingas kultūrines veiklas. Leidinys sukurtas remiantis visais projekto etapais – tarptautiniu tyrimu, gerosios praktikos analize, bandomaisiais mokymais ir edukacinėmis veiklomis bei partnerių refleksijomis. Jame sukaupta ne tik teorinė informacija apie ligą, bet ir konkrečios rekomendacijos, kurias galima taikyti kasdienėje bibliotekų ir muziejų veikloje. Priemonių rinkinys skirtas ne tik projekto partneriams – juo gali naudotis bet kuri kultūros organizacija, siekianti tapti atviresne ir prieinamesne Alzheimerio liga sergantiems žmonėms.
Pamokos? Jų irgi yra. Ateityje žinosime patys ir būtinai rekomenduosime kitiems – svarbu nebijoti improvizuoti. Projekto metu sukurta tikrai puiki ir logiška metodika, praktinėmis žiniomis pagrįstos rekomendacijos yra tik priemonė, vedlys. Mūsų išbandyta konkreti praktika yra šiek tiek kitas dalykas. Tad dirbant su sergančiaisiais teks stipriai improvizuoti! Nepavyks aklai vadovautis priimtomis ir įprastomis normomis, pvz., tikslus laiko planavimas. Visi žinome, kad užsiėmimas turi trukti ne ilgiau kaip valandą, kad tik taip išlaikomas dėmesys ir koncentracija, nepavargstama. Tačiau patirtis parodė, kad tinkamai paskirsčius veiklas ir suplanavus gerai atsipalaiduoti leidžiančias pertraukas, veiklos gali tęstis ir ilgiau. Juolab, kad vien atvykimas į biblioteką užsiėmimų dalyviams yra nelengva išvyka, neretai reikalaujanti ilgo pasiruošimo ir nemažų fizinių ir psichologinių pastangų. Todėl atvykus tikrai norisi pabūti ilgiau. O mūsų, edukatorių, įgūdžiams susiformuoti ir sutvirtėti tikrai reikės laiko ir įdirbio. Kiekvienas atskiras sergantysis – tai atskira asmenybė, atskiras charakteris ir atskira, jau visai kita ir kitokia istorija. Susitvarkyti su tuo edukatoriui – tikras iššūkis. Įveikiamas, bet tam tikrai prireiks daugiau laiko ir pastangų.
Dar viena svarbi pamoka, o gal, greičiau, išvada – biblioteka gali būti puiki vieta Alzheimerio liga sergantiems lankytojams. Biblioteka tikrai yra TA vieta nuo nepatogios ligos (nebūtinai su oficialia gydytojo diagnoze) ir jos sąlygotos atskirties kenčiantiems žmonėms. Čia visiškai įmanoma sukurti tinkamas erdves ir aplinką ne tik kūrybiškam mokymuisi bei saviraiškai. ČIA gali būti JŲ vieta tiesiog gerai pabūti. Drąsiai ir saugiai.
Projektas padėjo pakeisti ir praplėsti požiūrį į biblioteką. O tai, ką pabandėme, buvo pradžia. Sėkminga. Galinti įkvėpti tiek sergančiuosius, tiek jų globėjus, tiek pačią biblioteką tolimesniam bendravimui. Įgūdžius reikia ugdyti, vieno karto tam niekaip nepakas. Šįkart tik „prisilietėme“ prie didelio galimo potencialo bei naudingos perspektyvos. Ar tęsime tai? „Abiejų pusių sutarimu“ tai būtų svarbu. Tam, pirmiausia, reikia pačios bibliotekos apsisprendimo dirbti su sergančiaisiais, vieno konkretaus žmogaus, kuriam tiesiogiai būtų priskirta ši atsakomybė ir jam padėti visada pasiruošusios komandos. Pastovumo. Rimto planavimo ir atsakingo tų planų vykdymo. Nes įsipareigojus sergantiesiems, nuvilti jų negalima. Visa tai yra labai jautru.
Šią vasarą pabandėme pratęsti pradėtas edukacijas. Suplanavome reguliarius susitikimus bibliotekoje – kiekvieno mėnesio pirmą ketvirtadienį kvietėme pasikalbėjimui, pasibuvimui kokia nors vis kita tema. Kalbėjomės apie savo šeimų istorijas, mūsų miesto istoriją, apie mus supančią aplinką. Dar kartelį sugrįžome prie augalų monotipijos. Tik, rodos, kantrybės ir laiko dar nemažai reikės visiems, kad tas bandymas į kultūros įstaigas pakviesti (ar sugrąžinti) sergančiuosius, būtų veiksmingas ir sėkmingas. Labai jau ilgai mes visi „nematėme“ jų, nenorėjome, kad jie būtų lygiaverte mūsų bendruomenės dalimi. Šį įprotį pakeisti bus sunku.
Plungės viešajai bibliotekai patirtis ALZ-Q projekte tapo ne tik galimybe išbandyti naujas edukacines veiklas, bet ir paskata plačiau pažvelgti į bibliotekos vaidmenį bendruomenėje. Biblioteka dar kartą įsitikino, kad kultūros įstaigos gali būti vieta, kurioje svarbiausia ne vien žinios ar informacija, bet ir žmogiškas ryšys, pagarba bei galimybė kiekvienam žmogui jaustis laukiamam ir priimtam.
