Pastaruoju metu daug diskutuojame apie šeimos gerovę, vaikų ir tėvų tarpusavio santykius. Deja, vis dažniau išgirstame istorijų, kaip vaikai vengia pasirūpinti savo vyresniais tėvais, palieka juos likimo valiai. Gyvenimo sunkumų atvesti į teismo sales, gyventojai bando prisiteisti išlaikymą iš savo atžalų – kasmet šalies teismuose išnagrinėjamos kelios dešimtys tokių bylų. Ar tikrai rūpintis tėvais senatvėje gali įpareigoti įstatymai? Kaip teisme nustatoma konkreti išlaikymo suma? Kaip sprendžiamos tokios bylos?
Tiek Lietuvos Konstitucijoje, tiek Civiliniame kodekse yra aiškiai numatyta pilnamečių vaikų pareiga gerbti, globoti ir išlaikyti savo tėvus, ypač jei jiems reikalinga parama. Paprastai ši pareiga vykdoma geranoriškai, tačiau esant komplikuotiems tėvų ir vaikų santykiams, išlaikymą iš vaikų pagal jų tėvų ieškinius gali priteisti ir teismas. Toks teismo sprendimas, esant pagrindui, gali būti vykdomas priverstinai.
Be abejo, žmogui prašyti finansinės paramos iš savo vaikų teismo keliu nėra lengva. 2015-2017 m. Lietuvos teismuose gauti tik 56 tokios kategorijos ieškiniai.
Tiesa, Lietuvos įstatymai tėvų teisę į išlaikymą sieja su dviem privalomomis sąlygomis: tėvai turi būti nedarbingi (dėl pensinio amžiaus, neįgalumo, ligos ar kitų priežasčių) ir jiems turi būti reikalingas išlaikymas (tėvų turimas turtas ar gaunamos pajamos nėra pakankami jiems patiems save išlaikyti).
Jei nustatomos abi šios sąlygos, teismas priteis iš vaiko reikalingą išlaikymą tėvams. Orientaciniu vieno mėnesio išlaikymo dydžiu gali būti laikomas Vyriausybės nustatytas minimalus mėnesinis darbo užmokestis, tačiau konkreti suma įvertinama, atsižvelgiant į nemažai aplinkybių. Pirma, svarbi vaikų ir tėvų šeimyninė bei turtinė padėtis. Priimant sprendimą, konstatuojama, ar atžalos turi galimybę teikti materialinę paramą tėvams, nepažeidžiant kitų asmenų, pavyzdžiui, savo nepilnamečių vaikų, interesų. Antra, teismas turi įvertinti visų tėvo arba motinos pilnamečių vaikų pareigą išlaikyti gimdytojus, nesvarbu, ar ieškinys dėl išlaikymo priteisimo pareikštas visiems vaikams ar tik vienam (keliems) iš jų. Trečia, teismas turi laikytis tėvų bei privalančių teikti išlaikymą pilnamečių vaikų turtinės padėties bei tėvų poreikių proporcingumo principo.
Be kita ko, įstatyme numatyta ir kita tėvų išlaikymo forma – vienkartinė tėvų papildomų išlaidų kompensacija. Iš esmės, tai yra piniginė kompensacija, kuri gali būti priteisiama iš vaikų dėl papildomų tėvų turėtų išlaidų: dėl sunkios jų ligos, sužalojimo ar būtinos priežiūros, kurią atlygintinai atliko pašaliniai asmenys.
Kita vertus, dera pažymėti, jog vaikų pareiga išlaikyti savo tėvus nėra absoliuti. Vienas svarbiausių teisme vertinamų kriterijų – ar patys tėvai tinkamai rūpinosi savo vaikais. Teismas vertina visas reikšmingas aplinkybes ir gali atleisti vaikus nuo šios pareigos vykdymo, jei nustato, kad praeityje jų tėvai vengė atlikti savo pareigas atžaloms, kai šie buvo nepilnamečiai. Be to, jeigu vaikai buvo atskirti nuo tėvų dėl pačių tėvų kaltės, dėl to augo su globėjais (rūpintojais), tokie tėvai taip pat neturi teisės į vaikų teikiamą išlaikymą.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tėvams kreipiantis į teismą dėl išlaikymo iš vaikų, įstatymas numato atitinkamas lengvatas. Tokie ieškiniai nėra apmokestinami žyminiu mokesčiu bei gali būti pateikiami apylinkės teismui pagal ieškovo (tėvo, kuriam reikalinga parama) gyvenamąją vietą. Vis dėlto, senstant tėvams, geriausia jais rūpintis tarpusavio susitarimu, kad nereikėtų to siekti teisminėmis priemonėmis.
Vygintas Mažuika yra Panevėžio apylinkės teismo teisėjas ir pirmininko pavaduotojas.
Straipsnis taip pat publikuotas portale 15min.lt, skaitykite čia.
