Jau kurį laiką Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) kelia diskusijas dėl sportininkų ir jiems atlyginimą mokančių viešųjų įstaigų ar asociacijų teisinių santykių prilyginimo darbo teisiniams santykiams. Palydint 2016 metus VMI specialistai atliko ne vieno sporto klubo mokestinį tyrimą ir išanalizavę kelerių metų dokumentus teikė išvadas, kad su sportininkais turėjo būti sudarytos darbo, o ne paslaugų sutartys, taigi ir mokesčiai turi būti mokami didesni.
Ar teisinga sportininkams taikyti darbo sutarčių principus? Profesionaliame sporte vyraujanti praktika dažnai gerokai skiriasi nuo įprastų darbo santykių. Lietuvos aukščiausiasis teismas pasisako, jog profesionalaus sporto teisiniams santykiams galioja sutarties laisvės principas, būdingas civiliniams, o ne darbo, teisiniams santykiams.
Pavyzdžiui, sporto teisiniams santykiams nebūdingi darbo teisinių santykių bruožai – pavaldumas, darbo sutarties nutraukimo ribojimai, garantijos darbuotojams, teisė į atostogas ir kt. Šios sąlygos sporto teisiniuose santykiuose yra šalių susitarimo dalykas.
Be to, profesionalaus sporto teisiniuose santykiuose, kitaip nei darbo santykiuose, dominuoja ne funkcijų atlikimas, o konkretaus sportinio rezultato siekimas. Taip pat sportinės veiklos sutartims būdingos specifinės sąlygos – sportinio režimo nustatymo, medicininės priežiūros, apgyvendinimo, transporto, sveikatos draudimo ir pan. Todėl sportinės veiklos sutartys priskirtinos prie paslaugų sutarčių. Būtent šios objektyvios priežastys lemia, kad su sportininkais nėra sudaromos darbo sutartys.
Apibendrinant, dirbantiesiems numatytos teisės negali būti taikomos profesionaliame sporte. Į tai VMI neatsižvelgia ir sporto santykius interpretuoja savaip.
VMI argumentuoja, kad tarp sporto atstovų įprastas atsiskaitymas pagal individualios veiklos pažymas galimas tik tuo atveju, jei sportininkas vykdo savarankišką sportinę veiklą, nėra tiesiogiai pavaldus jį samdančiai įstaigai ir veiklą vykdo nereguliariai. O profesionalūs sportininkai paprastai turi vykdyti tam tikrus klubo administracijos nurodymus, reguliariai dalyvauti treniruotėse ir varžybose, paklusti vidaus taisyklėms ir panašiai.
Toks formalus VMI aiškinimas nėra suderinamas su pačia sporto teisinių santykių prasme – laisve profesionaliam sportininkui teikti profesionalias sporto paslaugas sporto klubui. Svarbu pabrėžti, kad sportininkas nevykdo jokių tiksliai apibrėžtų funkcijų, o teikia paslaugas pagal geriausius ir labiausiai įmanomus kvalifikacinius reikalavimus, kurie netelpa į jokį darbo funkcijų vykdymą.
Akivaizdu, kad sporto santykiams taikomas apmokestinimas taptų papildoma finansine našta klubams ir profesionaliems sportininkams, o garantijos, įprastos samdomiems darbuotojams, sporte negali būti įgyvendinamos dėl veiklos specifikos. Taigi toks apmokestinimas sukeltų papildomus iššūkius valstybei motyvuoti sportininkus ir išlaikyti juos šalyje.
Komentarą parengė advokatų profesinės bendrijos „Roedl&Partner“ partneris, sporto teisės ekspertas Audrius Biguzas.
