Rambyno kalną (Pagėgių savivaldybė) Lietuvoje garsina Joninės, tačiau etninių tradicijų puoselėjimas anaiptol nėra pagrindinė šiame Mažosios Lietuvos kultūriniame centre dirbančių entuziastų veikla. Labiau už viską jiems rūpi atgaivinti Mažosios Lietuvos bei Prūsijos krašto istorinę atmintį, parodyti visuomenei asmenybes, savo gyvenimus paskyrusias lietuvybės idėjai puoselėti.
Tragiško likimo kraštas
Prie Rambyno kalno prisiglaudę Bitėnai teturi gal tik kelias dešimtis gyventojų, tačiau visais laikais buvo ir tebėra svarbus kultūrinis centras. Prieš 400–500 metų tai buvo sielininkų ir keliaujančiųjų Nemunu poilsio vieta, lietuvių tautinio atgimimo laikais šis nuošalus kaimas tapo draudžiamos lietuviškos spaudos leidimo ir platinimo centru, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę čia susibūrė Mažosios Lietuvos istorijos gaivintojai. Pagrindinė jų susitikimo vieta – publicisto, spaustuvininko, Tilžės akto signataro ir atstovo Valstybės taryboje Martyno Jankaus muziejus.
Įkurtas jis buvo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje, tada, kai Lietuvoje laisvai minčiai ir laisvam žodžiui nebuvo leidžiama reikštis, tačiau šio krašto žmonės suprato, kad nėra nieko svarbiau už savo tautos istoriją. Klaipėdos kraštui likimas buvo ypač negailestingas. Nors senieji Mažosios Lietuvos gyventojai buvo baltai – lietuvininkai, prūsai, ši teritorija nuo XIII a. pab. beveik visą laiką buvo vokiečių valdžioje, todėl kraštą pasistengta kolonizuoti. Vis dėlto atsikėlėliai iš Vokietijos žemių mieliau rinkdavosi gyventi miestus, todėl iki XIX a. vid. lietuvininkai ne tik Klaipėdos, bet ir Karaliaučiaus krašte sudarė kaimo gyventojų daugumą.
Pralaimėjusi Pirmąjį pasaulinį karą, Vokietija Klaipėdos kraštą prarado ir tai nulėmė jo lietuvišką ateitį. Bene skaudžiausias pasekmes Mažosios Lietuvos gyventojams turėjo 1939 m. nacistinės Vokietijos aneksija – baigiantis Antrajam pasauliniam karui Reicho valdžia visiems Klaipėdos krašto gyventojams įsakė trauktis į Vokietijos gilumą, o tuos, kurie nesitrauks – negailestingai šaudyti.
Taip buvo evakuota apie 90 proc. Klaipėdos krašto gyventojų – liko tik apie 120 tūkst. lietuvių ir 2 tūkst. vokiečių. Bene pusė jų po karo buvo ištremti į Rusijos gilumą, todėl vietiniai gyventojai Klaipėdos krašte tapo visiška mažuma. Iš visos šalies į Mažąją Lietuvą perkeltiems gyventi darbininkams ir kolūkiečiams nerūpėjo nei šio krašto išskirtinumas, nei tragiškas jų pirmtakų likimas, todėl gaivinti istorinę atmintį daugelyje vietų pradėta tik visiškai neseniai.
Atminties ištrinti nepavyko
Bitėnai – išimtis. Nors 1946 m. sudegė Martyno Jankaus gyvenamasis namas, kuriame 1892–1909 metais veikė spaustuvė, su visais „Aušros“, „Garso“, „Varpo“, daugybės kalendorių bei svarbių istorinių dokumentų archyvais, nors naujieji Bitėnų kaimo gyventojai M. Jankaus sodyboje ganė karves, o 1959 m. kolūkis nugriovė dar tvirtą raudonplytį tvartą, visada buvo žmonių, kurie suprato šios vietos svarbą. Pradinėje mokykloje dirbę Birutė ir Kazimieras Žemguliai reguliariai sulaukdavo svečių, prašiusių parodyti M. Jankaus sodybos pamatus.
Supratusi, kad nepavyks sunaikinti M. Jankaus atminimo, Šilutės r. valdžia aptvarkė sodybos vietą ir 1972 m. pastatė architekto G. Lauciaus suprojektuotą paminklą – stelą – aukštyn kylančių medžio stulpų kompoziciją su varpu viršuje. Atminimo lentoje kaip svarbiausias M. Jankaus nuopelnas buvo paminėtas 1904 m. pirmą kartą Bitėnuose lietuvių kalba išspausdintas Komunistų partijos manifestas.
1981 m. gegužės 24 d. pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo į Bitėnus susirinko žmonės pagerbti Martyno Jankaus – vienoje iš pradinės mokyklos klasių buvo atidaryta jam skirta ekspozicija. Muziejus greitai turtėjo: daug vertingų nuotraukų ir laiškų jam perdavė Lietuvos kariuomenės pulkininko, vyriausiojo Lietuvos skautininko, Juozo Šarausko sūnus architektas Algirdas Šarauskas, iš tolimos Kanados grįžo Elzės Jankutės išsaugoti asmeniniai M. Jankaus daiktai, dokumentai. 1989 m. Bitėnų muziejus tapo Šilutės muziejaus filialu.
Dar 1988 m., minint M. Jankaus 130-ąsias gimimo metines, entuziastai pradėjo brandinti idėją atstatyti Bitėnuose spaustuvės pastatą – šią mintį paskatino ir M. Jankaus artimųjų noras parvežti jo palaikus iš Vokietijos ir palaidoti Bitėnų kapinėse greta mamos ir žmonos. Netrukus visame pasaulyje pradėtos rinkti aukos, tačiau pastato atstatymas užtruko dešimtmetį – pirmą kartą į jį įžengta tik 1998 m. rugpjūčio 7 d., minint Martyno Jankaus 140-ąsias gimimo metines. Pernai, įgyvendinant ES remiamą projektą, ne tik atliktas muziejaus kapitalinis remontas, bet ir atstatyta klėtis, kurioje įrengta „špikerine“ vadinama konferencijų salė, atsirado vietos naujoms ekspozicijoms.
Avantiūros Lietuvos labui
M. Jankus ne simboliškai grįžo į Bitėnus – jo dvasia čia tebėra gyva. Tuo galima įsitikinti kasmet rugpjūčio pradžioje švenčiant didžiojo lietuvininko gimtadienį, kai į muziejaus rengiamą „Sueigą pas Martyną Jankų“ iš visos Lietuvos suvažiuoja šio krašto kultūros ir istorijos puoselėtojai. Tradicinė jų susitikimo vieta – Mažosios Lietuvos panteonu vadinamos Bitėnų kapinės, į kurias grįžo ne tik M. Jankaus, bet ir Vydūno bei kitų šio krašto asmenybių palaikai. Visų šių suėjimų siela – Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė dr. Silva Pocytė, pati kilusi iš Klaipėdos krašto, todėl su užsidegimu tyrinėjanti Prūsų Lietuvos istoriją ir identitetą.
Šiemet jos akiratyje – Jonas Vanagaitis, kurio, kaip ir M. Jankaus, mirties 70-ąsias metines mini Klaipėdos krašto lietuvininkai. Pasak mokslininkės, M. Jankaus, Vydūno veikla, kūryba, darbai jau atskleisti, o J. Vanagaitis šiam kraštui vis dar yra paslaptis. Istorikai jį gerbia dėl to, kad niekada neatsisakė kovoti už Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimą, kad ir kaip ši idėja atrodė neįmanoma įgyvendinti.
M. Jankaus muziejuje neseniai atsirado nauja vertinga ekspozicija – iš Bostono į Bitėnus atkeliavo J. Vanagaičio archyvai, fotografijos, dienoraščiai, atsiminimai ir asmeniniai daiktai, kuriuos muziejui padovanojo jo vaikaičiai Romas Šležas ir Marytė Kavaliauskaitė-Merphy. Muziejaus direktorė Liudvika Burzdžiuvienė džiaugiasi, kad jie domina ne tik lankytojus, bet ir suteikia medžiagos akademikų studijoms.
Neseniai vertingų dokumentų apie J. Vanagaičio veiklą, pasak dr. S. Pocytės, rasta ir Krašto apsaugos ministerijos archyvuose. „Špikerinėje“ surengtoje istorijos valandoje ji papasakojo, kad 1918 m. Prūsų Lietuvos tautinė taryba, kuriai priklausė ir J. Vanagaitis, nusprendė Tauragėje kurti Žemaičių batalioną. J. Vanagaitis buvo paskirtas šio bataliono ūkvedžiu, vadu – jo bendražygis Jurgis Aukštuolaitis.
Nors batalionas gyvavo tik du mėnesius, minint pirmąsias Vasario 16-osios metines, kartu su Žemaičių Naumiesčio orkestru dalyvavo eitynėse Tauragės gatvėmis. Pamanęs, kad jau atėjo laikas ginti Lietuvą nuo rusų bolševikų, bataliono vadas J. Aukštuolaitis paskelbė karo padėtį – tai lėmė, kad netrukus batalionas buvo išformuotas.
Tokių avantiūrų, pasak dr. S. Pocytės, J. Vanagaičio gyvenime buvo ne viena, tačiau viskas, ką jis bedarė, buvo skirta lietuvybei bei dviejų kraštų susijungimui skatinti ir propaguoti.
Mažojoje Lietuvoje dar slypi daug tokių neatskleistų istorijos lobių, todėl mokslininkai ilgai turės ką veikti. Minčių kūrybai čia randa ir menininkai, jau daugelį metų prie M. Jankaus muziejaus Bitėnuose sodinantys paveikslų sodą. Kasmet jis pražysta naujais žiedais. Kartu su profesionalais kurti pakviečiami ir gabiausi Klaipėdos krašto moksleiviai – jų piešiniai originaliai papuošia daržinės sienas.
Daiva Bartkienė
Autorės nuotraukos