Rusija dėl savo ekonomikos griūties kaltina kritusias naftos kainas, o Lietuvos privačių miškų savininkai skundžiasi, kad dėl nuvertėjusio „medinio“ rusiško rublio ir Lietuvos mokesčių politikos jiems neapsimoka kirsti girių. Lietuvos baldų, medienos plokščių gamintojai džiaugiasi, kad iš rusų ir baltarusių žaliavą gali pirkti dešimtadaliu pigiau, tačiau savo galutinės produkcijos kainų lietuviškos bendrovės nemažina.
Susiklosčiusią padėtį „Ūkininko patarėjui“ sutikęs pakomentuoti Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos vadovas Kęstutis ŠAKŪNAS tvirtina, kad triukšmas dėl kainų kyla prieš kiekvieną viešąjį prekybos apvaliąja mediena konkursą.
„Antradienį iki 12 val. vyko prekybos apvaliąja mediena konkursas. Paaiškėjo kito pusmečio kainų dinamika. Iki šiol jokio drastiško nuosmukio nebuvo. Valstybinės miškų urėdijos nenukentėjo. Atpigo tik prastesnė mediena: plaušų, drožlių plokštės, popiermedžiai ir malkos. Popiermedžių eksporto į Skandinavijos šalis nebeliko. Ir į Lenkiją jų išvežama mažai. Šios rūšies žaliava perdirbama mūsų krašte. Šiltą 2014–2015 metų žiemą katilinėms jos nereikėjo. Dabar pigios medienos paklausa, atrodo, vėl sugrįžta, todėl kainos kyla. Šildymo sezonas įsibėgėja, kietojo biokuro poreikis didėja.
O rąstų ir pjautinės medienos kaina visus metus išliko panaši. Pagrindines pajamas urėdijos gauna už geresnę medieną, o kubinį metrą tos menkesnės kartais tenka parduoti pigiau nei gamybos savikaina. Žinoma, tai nemalonu. Tačiau apskritai jokios tragedijos valstybinėms miškų įmonėms nebuvo. Už parduodamą medieną urėdijos gauna 90 proc. pajamų. Iš tų lėšų prižiūrime miškų ekologinę sistemą, atkuriame kelius, saugome miškus nuo gaisrų. Apskaičiavome, kad, sudėję visus mokesčius (ne tik tuos, kuriuos ir kitos įmonės moka, bet ir specifinius – aplinkos taršos, gyvūnijos išteklių ir panašiai), valstybei atiduodame daugiau nei 40 proc. savo pajamų.
Sakyčiau, privatūs miškininkai pasijuto nuskriausti. Jiems šiemet nustatytas 5 proc. apyvartos mokestis. Ši rinkliava išleidžiama bendrosioms miškų ūkio reikmėms (keliams tiesti). Miškų savininkai ir valdytojai galvoja, kad tas mokestis neteisingas, nes esą skatina verslininkus pirkti medieną iš valstybės, o privatiems savininkams dėl žemų medienos kainų net neapsimoka kirsti miškų. Privatininkai vis dar tikisi, kad Europos Sąjunga apyvartos mokestį panaikins.
Atvirai sakau: pramonininkai, privatūs miškininkai pasėjo sumaištį dėl medienos kainų, prigalvojo visokių dingsčių verslo nesėkmėms pateisinti – esą nuvertėjus Rusijos rubliui, buvusiems lietuvių klientams europiečiams rusai ir baltarusiai medieną siūlo pusvelčiui. Sunku pasakyti, ar tai rimti argumentai.
Įsidėmėkite – triukšmas kyla prieš kiekvieną pusmetinės ir ilgalaikės prekybos mediena konkursą. Dažniausiai tikroji medienos produktus gaminančių bendrovių nepasitenkinimo priežastis – didieji gamintojai nori pirmieji geriausiomis sąlygomis apsirūpinti vietinėmis žaliavomis. Bet ir mums lygiai taip pat rūpi, kad perdirbėjai visko neišvežtų į užsienį. Tai lengvai išsprendžiamas dalykas – pasiūlai geresnę kainą ir nusiperki. Toks būtų garbingas kelias. Tačiau didžiosioms bendrovėms norisi uždarų, savų, siaurų konkursų, kuriems negaliotų rinkos dėsniai, kad keli išrinktieji galėtų medienos nusipirkti pigiau. Tai nepriimtina.“
Parengė „ŪP“ korespondentas Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
