Rita Šemelytė, „Šeimininkės“ korespondentė
Kai miestą pradeda gaubti sutemos, kartą per mėnesį Vilniaus Katedros aikštėje renkasi dviratininkai ir žybsėdami prožektoriais suka ratus. Jų kolona kaip jonvabaliai pajuda naktinėmis miesto gatvėmis. Šio pasivažinėjimo tikslas – pasigrožėti naktiniais sostinės vaizdais.
Susirenka keli šimtai
„Kritinė masė“ (angl. Critical Mass) – visame pasaulyje tuo pačiu metu vykstanti akcija, kviečianti žmones dviračiais masiškai išvažiuoti į gatves. „Naktinė kritinė masė“ – tai masinis organizatorių neturintis pasivažinėjimas dviračiais naktį.
Ši akcija iš tiesų primena ne sporto renginį, o stilingą susitikimą su bendraminčiais, kur kone kiekvienas stengiasi sužibėti kuo ryškesnėmis šviesomis. Dalyviai mėgsta savo dviračius apšviesti spalvotomis diodinėmis girliandomis. Išradingesni apsikarsto ir įspūdingesniais aksesuarais – viena mergina prie dviračio prisitvirtino net gitarą.
Vilnietis Marius Kučinskas prisimena dviratininkų „Naktinės kritinės masės“ istoriją. 2009 metais jis prisijungė prie dieninės „Kritinės masės“. Tuomet įvyko vienas incidentas, policija nubaudė dviratininką, pasitraukė vedlys. „Tvarkinga dviratininkų kolona pakriko – prasidėjo anarchija, kas kur nori, ten traukia. Į kalną vieni užvažiuoja greičiau, nepalaukia lėčiau minančiųjų. Tie, kurie pasitraukė iš dieninių pasivažinėjimų, įsitraukė į naktinius. Taip 2010 metais susibūrė „Naktinė kritinė masė“, – pasakoja Marius.
Dviratininkų naktinėjimai išpopuliarėjo prieš dvejus metus, kai pasikeitė komunikacijos galimybės, socialiniame tinkle pradėti skelbti iš anksto suplanuoti maršrutai. Tai pritraukia daugiau žmonių, norinčių pasigrožėti naktiniais Vilniaus vaizdais.
Balandį pasivažinėti naktimis dviratininkai renkasi gausiausiai. „Tikriausiai todėl, kad paskelbia žiniasklaida“, – mano Marius. Sezonas prasideda anksčiau, šiemet Kovo 11-ąją. Šventinę dieną Katedros aikštėje buvo daug policijos ir masinio susibūrimo negalėjo būti, todėl daugelis dviratininkų neatvažiavo.
Pernai pasivažinėti po naktinę sostinę susirinkdavo apie 400 dviratininkų, šiais metais dalyvių sumažėjo – važiuoja apie 300 vilniečių kolona.
Netyčia išsuko iš Vilniaus
Naktinių pasivažinėjimų entuziastai paprastai apsiriboja maršrutais miesto ribose. Apsuka visus mikrorajonus, žinoma, populiariausi tokie keliai ir vietovės, iš kurių atsiveria miesto žiburių jūra. „Man vienas įspūdingiausių maršrutų – iki oro uosto. Labai smagu važiuoti su daugybe dviratininkų“, – įspūdžiais dalijasi M. Kučinskas.
Dažniausiai numinama apie 30 kilometrų, tempas mėgėjiškas, todėl gali dalyvauti įvairaus fizinio pasirengimo ir pajėgumo dviratininkai.
Nors naktį važinėjama tik mieste, kartais pasitaiko ir išimčių. Vilnietis Jonas Buzan pasakoja pernai pirmą kartą dalyvavęs naktiniame dviračių žygyje ir kaip tik pataikęs į tokį maršrutą, kuris tęsėsi… 80 kilometrų. „Pradėjo važiuoti apie 100 žmonių, pabaigoje liko apie 20. Namo grįžome ketvirtą ryto“, – prisimena Jonas.
Marius šypteli, kad taip nutiko visai netyčia – pasuko į aplinkkelį, įgavo pagreitį ir buvo per vėlu pasukti kitu keliu. Dviratininkai nuvažiavo iki Gariūnų, baigėsi gatvių apšvietimas.
„Važiuoti tamsoje, kai pro šalį lekia automobiliai ryškiomis šviesomis, labai pavojinga. Tokiais atvejais gelbsti galingi dviračių prožektoriai. Grįžome atgal į miestą“, – pasakoja Marius.
Naktį saugiau
Pasak M. Kučinsko, iš esmės važiuoti dviračiu naktį niekada nebūna saugu, todėl naktinė akcija ir neturi organizatoriaus: jeigu nutiktų nelaimingas eismo įvykis, niekas nenorėtų prisiimti atsakomybės. Vis dėlto Marius įsitikinęs, kad naktį važiuoti saugiau nei dieną, nes gatvėse mažiau mašinų.
„Naktinė kritinė masė“ kaip renginys neturi savivaldybės leidimo. Pagal reglamentą, norint gauti leidimą, reikia iš anksto sudaryti ir patvirtinti maršrutą, nurodyti registruotų dalyvių skaičių, gatvėse uždaryti automobilių eismą. Taip organizuojamas „Velomaratonas“.
„Šių reikalavimų negalime įvykdyti, nes maršrutą renkamės spontaniškai. Ten, kur pasuka priekyje važiuojantis vedlys, pajuda ir visi kiti. Dalyviai irgi iš anksto nesiregistruoja, atvažiuoja kas panorėjęs, – paaiškina Marius. – Paskelbiant akciją visuomet primenamos ir saugos priemonės. Dviratininkai privalo vilkėti liemenę su atšvaitais, dviratis turi būti su žibintais. Ir viena, ir kita yra būtina, kad minimaliai sumažintume incidentų riziką kelyje.“
Žygiai Jurbarke
Naktiniai dviračių žygiai vyksta ir Jurbarke. „Smagi naujiena, nes šio miesto gyventojai yra individualistai, labiau linkę važinėti su artimiausiais draugais“, – šypsosi vienas iš žygio dalyvių, jurbarkietis Marius Mikalainis.
Jis sako, kad Šakiuose ar Raseiniuose dviratininkai susiburia, kartu organizuoja žygius. Jurbarke yra kitaip, Marius nelabai randa pasivažinėjimo draugų. Gal todėl, kad jis važinėja su sportine apranga, su šalmu ir daugeliui atrodo kaip profesionalas, kiti nepasitiki savo jėgomis.
M. Mikalainis pradėjo važinėti dviračiu norėdamas numesti svorio. Iš pradžių numindavo į darbą, prasukdavo miesto dviračių takais. Pradėjo nuo 20–30 kilometrų, dabar numina ir tolimus maršrutus, apie 100 kilometrų aplinkiniuose rajonuose.
Pernai pirmą kartą surengtame naktiniame žygyje jurbarkiečiai nuvažiavo miškais iki Vertimų stovyklavietės, ten kepė bulves ir pro teleskopą stebėjo naktinį dangų. Astronomija – Mariaus Mikalainio pomėgis. Teleskopas didelis ir sunkus, sveria apie 25 kilogramus, dviračiu nenugabensi. Prietaisą Marius atvežė iš vakaro automobiliu. Žygeiviai naktiniame danguje stebėjo keletą žvaigždžių spiečių ir galaktikų. Dalyvavo 20 dviratininkų. Sunku pasakyti, kas juos į žygį traukė labiau – galimybė pasivažinėti tamsoje ar pasigrožėti žvaigždėmis.
Ir šią vasarą jurbarkiečiai mindami dviračius naktinėjo miške, aplankė generolo Jono Žemaičio vadavietę. „Leidomės į bunkerį po žeme. Tamsa dar labiau sustiprino pojūčius“, – prisimena Marius.
Jis įvertino naktinio važiavimo pranašumus – po karštos vasaros dienos maloniai nuteikia vėsuma, gali labiau atsipalaiduoti, nes nėra mašinų. „O ir šiaip atmosfera visai kitokia nei dieną“, – teigia dviratininkas.
Kumščiais negrūmoja
Marius apgailestauja, kad pas mus dviratininkai laikomi antraeiliais eismo dalyviais: „Atvažiuoja iš priekio mašina, ją pradeda lenkti kita. Vairuotojams nė motais, kad kita puse važiuoja dviratininkas. Jei mane lenkia, neretai vos ne su veidrodėliais šoną kabina. Teko važinėti Lenkijos šiaurėje, ten vairuotojų kultūra kitokia. Niekas per daug neskuba, nesignalizuoja, kumščiais pro langus negrūmoja. Danijoje ar Olandijoje dviratininkas vos ne šventa būtybė. Mums reikia iš esmės pakeisti mąstymą ir savo įpročius.“
M. Mikalainis įsitikinęs: jei padidėtų dviratininkų srautas, atsirastų poreikis plėtoti infrastruktūrą. O kol visi keliuose kariauja už būvį, vargu ar gali susiformuoti normali dviratininkų ir automobilių vairuotojų kultūra.
Nors, reikėtų pripažinti, požiūris į dviratininkus keičiasi. Pirmą kartą dalyvaujant naktiniame dviračių žygyje Kaune, taksistai signalizavo ir atsidarę automobilio langus laidė piktus komentarus. Vilnietis Jonas Buzan sako, kad dabar sostinėje naktį automobilio vairuotojai spusteli signalą pasisveikindami.
Artur Maslov nuotrauka
