1966 m. kovo 1 d. buvo įkurta Liaudies meno draugija, kuri 1989 m. pervadinta Lietuvos tautodailininkų sąjunga, ir toliau siekianti išsaugoti ir kūrybiškai vystyti senųjų meistrų meno ir išminties klodus. Istorijos eigoje vyko nemaži pokyčiai. Buvo svarbu puoselėti senuosius amatus, senųjų meistrų meninį palikimą. Neišvengėme praradimų, bet šiandien galime pasididžiuoti mūsų meistrų kūrybiniais pasiekimais. Nutilusios audimo staklės vėl atgijo, keramikai kaip niekad žiedžia puikius ąsočius, puodynes, išaugo profesinis ir meninis medžio drožėjų, kalvių, akmentašių lygis.
Turime talentingų meistrų kuriančių šiaudų sodus, margučius, popieriaus karpinius, vytelių pynėjus, mezgėjas, siuvinėtojas, tapytojus ir netikėtų naujovių kūrėjus. Šiaulių kraštas didžiuojasi „Aukso karūnos“ laureatais, juostų audėju A. Dunduliu, tapytoja E. Adomaitiene, kryždirbiu St. Špuku.
Tautinio paveldo ir tradicijų perimamumą gyvai atvers pirmame aukšte eksponuojami darbai iš Lietuvos Tautodailininkų sąjungos parodinio fondo: medžio drožyba, tapyba, P. Damijonaitienės juostos ir greta iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus dailės skyriaus fondų atrinkti Šiaulių krašto vyresnės kartos keramikų Br. Radecko, J. Paulausko, J. Kinelienės, J. Stupuro, A.Sutkauskio, V.S. Šufinskienės darbai. Bendra parodos ekspozicija liudija tautodailės tęstinumą ir gyvybingą ryšį su dabartimi.
Šiaulių krašto tautodailė turtinga žanrų įvairove, estetikos pajautimu, gebėjimu ne tik išsaugoti, bet ir kūrybingai perimti ilgaamžę senųjų meistrų meninę patirtį. Kiekviename regione per laiką susiformavo ir ryškiau vystomos atskiros tautodailės šakos: Akmenėje kalvystė, tapyba, Joniškyje tekstilė, Kelmėje stiprios akmens plastikos, pynimo iš šiaudų patirtys, plačiai žinomi Kuršėnų keramikai, popieriaus karpiniai, Pakruojyje tapyba, medžio darbai, Radviliškyje mezgimas, kryždirbystė, medžio drožyba, Šiaulių mieste daug tekstilininkų, medžio plastikos meistrų, tapytojų. Visuose regionuose skiriamas dėmesys meistrų kūrybos augimui, parodų organizavimui, jaunųjų kūrybai, augančios pamainos meniniam ugdymui.
Visais laikais buvo svarbu, o šiandien modernios kultūros sraute ypač aktualu, nepasimesti, neprarasti savito senojo Lietuvos sodžiaus meno dvasios, pagarbiai saugoti vieną iš subtiliausių ir būtiniausių kūrėjui sąlygų – laisvės pojūčio kūrybinėje erdvėje.
Michalina Adomavičienė, menotyrininkė (2016)
