Nedideli kiekiai legionella bakterijų randami natūralioje aplinkoje: upių ir ežerų vandenyje, drėgname dirvožemyje; didesni kiekiai – gamybinės ir visuomeninės paskirties vandens objektų karšto ir šalto vandens sistemose, dekoratyviniuose fontanuose, vandens kubiluose, vandens garų kondensatoriuose.
Užsikrėsti ir susirgti legionelioze lemia daugybė veiksnių. Tai: vandens temperatūra iki 20-450C, pirmuonys, nuosėdos, rūdys, dumblas, vandens garų formavimasis. Didesnė rizika susirgti kyla sergantiesiems lėtinėmis ir sunkiomis ligomis: cukriniu diabetu, onkologinėmis, lėtinėmis plaučių ligomis, kitomis ligomis, kurios slopina imuninę sistemą, vyresniems nei 40 metų, rūkantiems. Neužsikrečiama nuo sergančio žmogaus ar vandens, naudojamo maistui ruošti.
Legioneliozė – tai ūminė infekcinė liga, pasireiškianti ūminės pneumonijos ar ūminės respiracinės ligos klinikiniais sindromais, kurią sukelia legionella bakterijos, įkvėptos su vandens garais ir purslais, kurie gali susidaryti baseine, duše, prie fontano ir t. t. Šiai ligai būdingos dvi kliniškai ir epidemiologiškai susijusios ligos formos: pirmoji – Legionierių liga, kuriai būdingas karščiavimas, mialgija, kosulys, pneumonija, ir antroji – Pontiako karštligė, pasižyminti lengvesne ligos eiga be pneumonijos. Ligos požymiai – kosulys, dusulys, karščiavimas, raumenų, galvos skausmas pasireiškia po 2-10 dienų nuo užsikrėtimo. Legionierių liga gydoma antibiotikais. Daugumai žmonių reikalingas gydymas ligoninėje, ir jie visiškai pasveiksta.
Sveikatos apsaugos ministerija informuoja, kad pagrindinė legioneliozės prevencijos priemonė – nuolat palaikoma tinkama temperatūra vandens tiekimo sistemoje, kai nėra sąlygų legionelėms daugintis. Pagal Lietuvos higienos normas, vandens tiekimo sistemoje turi būti užtikrintas 50-600C karšto vandens temperatūra, šalto – mažesnė nei 200C. Gyventojams patariama neleisti vandeniui užsistovėti, kad nesusikauptų nuosėdos, – reguliariai valyti dušus, dušų galvutes, vandens čiaupus.
