„Dabar gerų gydytojų ligoniai važiuoja ieškoti į Kauną, o Kauno gydytojai atvažiuoja dirbti į Jurbarką“, – sako Jurbarko ligoninės vyriausiasis gydytojas Aivaras Šlekys, manantis, kad nedideles rajonų ligonines nuo sunaikinimo gali išgelbėti tik gyventojų pasitikėjimas vietiniais medikais.
Prašo nenaikinti skyrių
Praėjusį rudenį Sveikatos apsaugos ministerijos pradėtas ketvirtas sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo etapas išgąsdino ne tik medikus, bet ir savivaldybių politikus, pajutusius, kad kaimiškų rajonų gyventojai gali netekti net būtinų sveikatos priežiūros paslaugų. Ši reforma turėjo įsisukti ir į bene 30 tūkst. gyventojų aptarnaujančią Jurbarko rajono ligoninę – buvo numatyta panaikinti vaikų ligų, ginekologijos ir neurologijos skyrius bei sumažinti aktyvaus gydymo lovų traumatologijos ir chirurgijos skyriuje. Ligoninės vadovas pripažįsta, kad ministerijos planas buvo paremtas geležiniu argumentu – lovų užimtumo rodikliu.
„Mūsų ligoninėje viena lova per metus vidutiniškai užimta 182 dienas, vadinasi kone pusę metų lovos stovi tuščios. Sveikatos apsaugos ministerija reikalauja, kad kiekviena lova per metus būtų išnaudojama vidutiniškai 300 dienų, todėl reikalavo aktyvaus gydymo lovų skaičių sumažinti nuo 103 iki 71, o bendrą lovų skaičių – nuo 190 iki 166. Tai turėtų atitikti europinius rodiklius“, – neslėpė Jurbarko ligoninės vyriausiasis gydytojas A. Šlekys.
Ligoninės vadovo nuomone, praradus dalį lovų ligoninė nukentėtų mažiau nei uždarius keletą skyrių, nes rajono gyventojai jokių didelių permainų nepajustų – kaip ir anksčiau, jiems būtų suteikiamos visos sveikatos priežiūros paslaugos. Uždarius skyrius jurbarkiečiams tektų važiuoti gydytis į kitus miestus.
„Mes skaičiavome, kiek būtų sutaupoma lėšų. Jurbarko krašto gyventojai nuo seno važiuoja gydytis į Kauną, nors ministerijos valdininkams atrodo, kad turėtų važiuoti į Tauragę, kur yra arčiau. Mes manome, kad dalis žmonių visiškai negautų jiems būtinų sveikatos priežiūros paslaugų, nes neturėtų galimybių pasiekti gydymo įstaigos. Kita vertus, reikia pripažinti, kad rajonų ligoninės vis dar atlieka ir šiokią tokią socialinę funkciją: kartais paguldome vaiką ne dėl to, kad jo gyvybei gresia pavojus, o todėl, kad matome, jog juo nebus kam pasirūpinti – ir taip apsaugome nuo didesnių pavojų. Sunaikinus skyrius rajono ligoninėse, tokia apsauga būtų neįmanoma“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė A. Šlekys.
Būti kuo arčiau artimųjų
Gydytojas įsitikinęs, kad ligoniui labai svarbu, jog jį lankytų artimieji.
Ne paslaptis, kad sunkiai vaikštančius žmones artimieji padeda slaugyti net ir ligoninėje, juk daugelį neurologinių ligonių reikia maitinti, vartyti, keisti sauskelnes. Toli nuo gyvenamosios vietos esantiems žmonėms sunku būtų tą pagalbą suteikti, be to, dar prislėgtų ir kur kas didesnė finansinė našta.
Tauragės apskrities ligoninių vadovai ir restruktūrizavimo komisijoje dirbę savivaldybių politikai Sveikatos apsaugos ministerijai siūlo kompromisą – kad nenukentėtų kaimiškų vietovių gyventojai, sutinka mažinti lovų skaičių ligoninėse, bet prašo palikti visus veikiančius skyrius. Jurbarko ligoninės vyriausiasis gydytojas mano, kad panaikinus skyrius valstybė nieko nesutaupytų – tas pačias paslaugas, tik brangiau įkainotas, turėtų suteikti didelės miestų ligoninės.
Saldainiais gydytojų neprisiviliosi
Gydytojas A. Šlekys neslepia, kad sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizacijos ketvirtas etapas ne visur bus toks nekenksmingas kaip Jurbarke – tos ligoninės, kurios yra arti didžiųjų miestų, nukentės smarkiau.
„Ligonių srautai jau susiformavę, žmonės į didžiuosius miestus išvažiuoja ieškoti geresnių specialistų. Tos ligoninės, kurioms trūksta gydytojų, pacientų jau nebeparsivilios. Jei Jurbarko ligoninei būtų pritrūkę lėšų išsaugoti gydytojus, šiandien vargu ar ir mes galėtume kalbėti apie ligoninės išlikimą, greičiausiai liktų tik slaugos skyriai. Sakykime, kaip norime, bet lemiamas faktorius visoms problemoms išspręsti yra pinigai. Jei negali gydytojui pasiūlyti normalaus atlyginimo, saldainiais ir riestainiais jo neprisiviliosi“, – atvirai „Ūkininko patarėjui“ sakė A. Šlekys.
Jurbarko ligoninės vadovas neslepia, kad kasmet ligoninėje gydoma keliomis dešimtimis ligonių mažiau nei ankstesniais metais. Tai įvyksta ir dėl niekaip nesibaigiančio gyventojų skaičiaus mažėjimo, ir dėl to, kad žmonės išvažiuoja gydytis į kitas ligonines. Tačiau bendra paslaugų apimtis nesikeičia – daugiau suteikiama konsultacijų, reabilitacijos, slaugos paslaugų. Grįžta ir tie ligoniai, kurie anksčiau išvažiuodavo į Kauną.
„Didelėse klinikose mūsų ligoniai dažniausiai patenka pas gydytojus, apie kuriuos nieko nežino. Esu įsitikinęs, kad nė vienas gydytojas specialiai nenugydo ar ko nors blogo nepadaro – tiesiog būna, kad nepasiseka. Anūkas Danijoje susirgo – pasirodo, ten taip pat didžiulės eilės ir tokios pačios problemos. Ministerijos duomenimis, kiekviename rajone yra gyventojų, nepasitikinčių vietiniais gydytojais ir ta dalis žmonių visoje šalyje panaši“, – tvirtina gydytojas.
Pasak Jurbarko ligoninės vadovo, mažas ligonines gali išsaugoti tik žmonių pasitikėjimas rajone dirbančiais medikais, todėl vadovams tenka rūpintis ne tik įstaigos aprūpinimu, bet ir prestižu. O jis nemaža dalimi priklauso ne tik nuo medikų kompetencijos, bet ir jų sugebėjimo susikalbėti su žmonėmis.
Didelė dalis gydytojų, atvažiuojančių dirbti į Jurbarko ligoninę, – kauniečiai. Jauni ir atsakingi medikai kitaip dirba nei taupyti įpratinti vietiniai gydytojai: į skubios pagalbos skyrių atvykstantiems ligoniams jie pirmiausia padaro visus būtinus tyrimus. Įgyvendindama Europos Sąjungos finansuojamus projektus ligoninė įsigijo daug diagnostinės aparatūros, todėl tiksliau nustatomos diagnozės, lengviau parenkamas gydymas, o ligoninėje kyla mažiau konfliktų. Nors nepatenkintų ligonių būna kiekvienoje sveikatos priežiūros įstaigoje.
Teko atlyginti žalą
Pernai Jurbarko ligoninė pirmą kartą turėjo sumokėti kompensaciją pacientei, kurios kūdikis mirė gimdymo metu – Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad nelaimė įvyko dėl nepakankamos pacientės priežiūros ir gydytojos neveikimo, todėl įpareigojo ligoninę atlyginti Kauno apygardos teismo dar 2014 metų pabaigoje nustatytą 80 tūkst. Lt žalą. Dalį išlaidų prisiėmė draudimas.
Tai pirmas toks atvejis per daugelį metų, nors nepatenkinti pacientai teismais grasina nuolat.
A. Šlekys mano, jog kartais išvengti konfliktų tiesiog neįmanoma, nes į ligoninę atvykstantys žmonės jau būna nusprendę, kad gydytojai juos privalo paguldyti.
Jei pakilo temperatūra ar aukštas kraujo spaudimas, tai, pasak A. Šlekio, dar nereiškia, kad būtina gydyti ligoninėje. Suleidus vaistus būklė dažniausiai pagerėja, bet greitosios pagalbos automobiliu į ligoninę atvežtas žmogus, kuriam sakoma, kad rytą nueitų pas savo šeimos gydytoją, reikalauja jį guldyti, nes neturi kaip parvykti namo.
„Jei pacientas naktį atvykęs iš kaimo, tai iš tiesų didžiulė problema – juk ne visi gali pasikviesti artimuosius, kad parvežtų namo. Bet ir ligoninė tokių paslaugų neteikia, nes tai ne taksi ir ne viešbutis. Paguldysi be reikalo – ligonių kasos nemokės. Taip mes ne savo noru atsiduriame tarp dviejų ugnių ir tampame kalti, nors viską padarome, kad žmogus pasijustų geriau“, – neslėpė A. Šlekys.
Jei veiktų civilinis draudimas
Jurbarko ligoninės vyriausiojo gydytojo nuomone, medikai jaustųsi drąsiau ir mažiau baimintųsi skirti gydymą, jei geriau veiktų civilinis draudimas. Dabar dažnai pacientai išsiunčiami konsultuotis į didžiuosius sveikatos priežiūros centrus vien dėl to, kad nenorima prisiimti atsakomybės, bijo ligoninę įtraukti į teismų maratoną. O ligoninė kasmet sumoka po 10–15 tūkst. eurų draudimo įmokų, be to, reikalaujama, kad savo civilinę atsakomybę draustų ir gydytojai.
„Reikia pripažinti, kad pacientų žalos atlyginimo klausimai dar nėra gerai sureguliuoti: apsidraudęs gydytojas turėtų jaustis ramus, o žmogus žinoti, kad jei kas nors atsitiks, žala jam bus atlyginta ir be teismų maratono. Žinoma, suma turėtų būti adekvati ir tenkinti abi puses“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė Jurbarko ligoninės vyriausiasis gydytojas.
Daiva BARTKIENĖ
„ŪP“ korespondentė
Autorės nuotrauka
