Kovo 14–20 d. „Vaikų linija“ inicijuoja kampaniją „Veiksmo savaitė be patyčių“. Jos tikslas –priminti, kad patyčių problema labai aktuali. „Apie tai vis dar svarbu kalbėti, net jei atrodo, kad diskusijų jau pakanka“, – sako „Vaikų linijos“ psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė.
Prisijungia mokyklos
Patyčios mokyklose yra kasdienis reiškinys, kurį ištverti labai sunku. Daugelis vaikų dėl įvairių priežasčių nepasakoja savo išgyvenimų nei mokytojams, nei tėvams. Vieni galvoja, kad suaugusieji negali jų suprasti ir padėti, kiti bijo būti „skundikais“, treti netiki galintys sulaukti pagalbos. Patyčių situacijose jėgų pusiausvyra yra nelygi, vienam sustabdyti tyčiojimąsi be galo sunku, todėl labai svarbu tyliai nekentėti, kreiptis pagalbos.
Nevyriausybinė organizacija „Vaikų linija“ kampaniją „Be patyčių“ inicijuoja kasmet nuo 2004 metų. Pagrindinis šios akcijos tikslas yra smurto ir patyčių prevencija. Siekiama kurti saugesnę aplinką ne tik mokyklose ar darželiuose, bet ir suaugusiųjų žmonių gyvenime, pabrėžti šios problemos svarbą bei šviesti visuomenę.
600 moksleivių ir mokytojų bendruomenių pareiškė norą prisidėti prie šios iniciatyvos. Mokyklose vyks įvairūs renginiai – nuo draugystę skatinančių akcijų per pertraukas iki specializuotų užsiėmimų, prevencinės veiklos per klasių valandėles.
„Kiekviena mokykla sugalvoja šios savaitės savo veiklų planą ir taip prisijungia prie didelio būrio organizacijų, pasirengusių vykdyti šią akciją“, – paaiškina J. S. Jasiulionė.
Diskusijos apie ateitį
„Vaikų linija“ akciją „Veiksmo savaitė be patyčių“ tradiciškai kasmet rengia su partneriais: su nevyriausybinėmis organizacijomis „Vaiko labui“, Paramos vaikams centras, Lietuvos vaikų ir jaunimo centras, Lietuvos mokinių parlamentas, prisideda ir valstybinės įstaigos. Kiekviena partnerė organizuoja viešus renginius suaugusiems žmonėms – tėveliams, mokytojams. „Tai šurmulio savaitė, per kurią norime paskatinti visuomenę atsigręžti ir patikrinti, kaip mes reaguojame į šią problemą ir ką galime padaryti, kad patyčių būtų kuo mažiau“, – tvirtina J. S. Jasiulionė.
Didžiausias renginys – Lietuvos vaikų ir jaunimo centro kartu su „Vaikų linija“ rengiama konferencija „Patyčių prognozės Lietuvai 2020–2030 metais“.
„Nors pavadinimas skamba neapibrėžtai, bet mūsų sumanymas yra sukviesti įvairių socialinių grupių žmones, ne tik mokyklų atstovus. Norime padiskutuoti, kokią matome situaciją šiuo metu ir ko galime siekti ateityje. Konferencijoje dalyvaus žurnalistai, vaiko teisių apsaugos sistemos, mokyklų ir nevyriausybinių organizacijų atstovai. Skaitydami pranešimus ir viešai diskutuodami bandysime
vertinti patyčių reiškinį, ieškoti sprendimo, kaip per ateinantį dešimtmetį sumažinti jo mastą mūsų visuomenėje, kad situacija pagerėtų“, – pasakoja psichologė.
Užuomazga – vaikų darželyje
„Veiksmo savaitės be patyčių“ metu vyks viešos paskaitos. Dvi iš jų, rengiamos organizacijoje „Vaiko labui“, skirtos tėvams. Bus kalbama apie grėsmes internete, elektronines patyčias, pateikiama informacija, kurią turi žinoti tėvai. Organizacijoje „Vaikystės sodas“ vyksiantis seminaras apie patyčias darželyje taip pat skirtas tėveliams. Šiose viešose paskaitose gali dalyvauti visi žmonės, nebūtinai mokslo įstaigų atstovai.
„Patyčios prasideda ikimokykliniame amžiuje. Kol vaikas auga namuose, jis kuria santykius su šeimos nariais. Atėjęs į vaikų darželį, susiduria su grupės keliamais iššūkiais. Tam tikros patyčių apraiškos jau pastebimos 4–6 metų vaikų grupėje. Tai rimtų problemų užuomazga. Žinoma, tokio amžiaus vaikų elgesys nėra labai sąmoningas. Jie ne iki galo supranta savo poelgius, nemano, kad ką nors daro blogai ar daro tai tyčia. Suaugusiųjų pareiga pastebėti netinkamo elgesio apraiškas. Nederėtų į jas reaguoti kaip į vaikišką pažaidimą ar pajuokavimą. Mes turime padėti vaikui suprasti, kad toks elgesys netinkamas ir neturėtų kartotis“, – teigia J. S. Jasiulionė.
Jausmus išlieja dainose
„Vaikų linija“ surengė moksleivių dainų konkursą „Padėk man užaugti be patyčių“. Šio sumanymo tikslas paskatinti vaikus kūrybiškai prisidėti prie patyčių sprendimo, kreiptis į suaugusiuosius, nusiųsti jiems žinutę. Kartais suaugusieji neišgirsta vaikų, nesuteikia jiems reikalingos pagalbos.
„Vaikai kuria dainas ir siunčia mums. Džiaugiamės, kad sulaukiame vis daugiau moksleivių, norinčių atskleisti, kaip jaučiasi, kai iš jų tyčiojamasi mokykloje. Per „Veiksmo savaitę be patyčių“ šias dainas paviešinsime, paskelbsime nugalėtojus ir tai bus vienas iš būdų kalbėtis apie šią problemą su mokiniais“, – sako psichologė.
Vaikai kuria ir įrašinėja dainas jiems priimtinu būdu, dažniausiai išmaniaisiais įrenginiais. Į „Vaikų liniją“ siunčiamas tekstas ir nuoroda, prie kurios prisijungus internetu galima pasiklausyti dainos. Svarbiausias reikalavimas – muzika ir žodžiai turi būti sukurti moksleivių, tekstas susijęs su patyčių tema. Žinoma, moksleiviams gali padėti ir ugdymo įstaigos darbuotojai.
Lenkiame kitas šalis
„Vaikų linija“ turi galimybę stebėti, kaip kinta patyčių mastas Lietuvoje. Kas ketverius metus įvairiose pasaulio šalyse atliekamas tarptautinis mokinių gyvensenos ir sveikatos tyrimas. Pasak J. S. Jasiulionės, organizacija turi duomenis nuo 1994 metų.
Tyrimai atskleidžia, kaip kinta patyčių kreivė. 1994–1998 metais patyčias patyrė gan daug vaikų – 35–40 proc. 2006–2010 m. ši problema šiek tiek mažėjo, šiuo metu patyčių reiškinys lyg ir stabilizavosi: 25 proc. vaikų išgyvena patyčias ir maždaug penktadalis patys tyčiojasi.
„Džiugu, kad tyčiojamasi mažiau, bet, palyginti su kitomis šalimis, problema vis tiek labai opi. Pavyzdžiui, Švedijoje patyčias patiria 6–7 procentai vaikų. Lietuva, deja, gerokai lenkia kitas Europos šalis“, – apgailestauja psichologė.
Svarbu apibrėžti įstatymais
S. Jasiulionė įsitikinusi, kad situacija pagerės tik tada, kai aiškiai įvardysime, kad tai yra problema: „Ją turi spręsti ne tik mokyklos, suaugusieji ir vaikai, kuriuos tai liečia, bet ir valstybė. Jau daug padarėme – prieš 15 metų galbūt ne visi žmonės žinojo, kas yra patyčios. Dabar visos mokyklos pripažįsta, kad tai problema, kad ją reikia spręsti. Labiausiai trūksta konkrečių priemonių ir būdų, kaip reaguoti į tokį elgesį. Tam, kad patyčių sumažėtų, reikalingos veiksmingos prevencinės programos. Jos neturi būti atsitiktinės, trumpalaikės. Tik ilgai ir sistemingai dirbant galima pasiekti rezultatų.“
Kol kas švietimo sistemoje patyčių problema nėra aiškiai apibrėžta. Dažniau kalbama apie smurtą, prievartą, saugią aplinką.
„Pirmiausia, trūksta aiškios įstatymų bazės. Patyčios neįvardijamos kaip reiškinys, nuo kurio reikia saugoti vaikus. Galima sakyti, kad patyčios yra smurto forma, bet tuomet atsiranda painiava dėl terminų: vieniems patyčios nėra smurtas, tik vaikai pasišaipė vieni iš kitų. Iš „Vaikų linijos“ patirties matome, kad smurto atvejai – tai ledkalnio viršūnė, kurią regi suaugusieji. Dar turime visi daug nuveikti. Patyčių problema turi būti ne tik pripažinta žodžiais, bet ir pagrįsta įstatymais“, – teigia psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė.
Rita Šemelytė, „Šeimininkės“ korespondentė
