Šiaulių „Santarvės“ progimnazijos dailės ir technologijų mokytoja metodininkė Dalia Jovaišienė išbandė įvairiausias rankdarbių technikas, bet nė viena nežavėjo ilgą laiką – kol prisijaukino stiklą. Trečius metus pedagogė lieja spalvotus stiklo karoliukus, o dukra Gintarė Petuchovskaja juos paverčia neprilygstamais papuošalais.
Sujungė visą šeimą
Matant dėžutę, pilną stiklo karoliukų, ranka tiesiasi palytėti, o forma ir spalvos verčia nusistebėti: lygūs, taškuoti, akinantys aguonos raudoniu… Dalia patvirtina: vienodų karoliukų nėra, todėl, norint juos paversti karoliais, apyrankėmis, būtinas ne tik subtilus ir išlavintas skonis, bet ir meistriškumas, gebėjimas mažas daleles tarpusavyje derinti, komponuoti.
Geriausiai tai sekasi Gintarei. Jau veriant pirmuosius papuošalus paaiškėjo, kad ji šioje srityje nepralenkiama. Ilgainiui Gintarė įsitraukė į kūrybą, tapo mamos pagalbininke ir partnere. Dažną dieną po darbo ji važiuoja į tėvų namus, kad galėtų pasinerti į užburiantį stiklo pasaulį.
„Gintarės papuošalus nuperka pirmiausia. Dabar pati nebeveriu, nes vos pasižiūriu į dukters darbus, mano mąstymą ir visus gebėjimus tarsi kas užblokuoja. Kaip ji niekuomet nepadaryčiau, todėl ir nebesiimu. Gal išlepau ar išmandrėjau“, – šypsosi D. Jovaišienė.
Pomėgis stiklo lazdeles paversti karoliukais, o juos – įstabiais vėriniais, apyrankėmis, auskarais sujungė visą šeimą. Dalios vyras įrengė dirbtuves, sūnus tapo vadybininku – užsakė ir parsiuntė modernią įrangą. Negana to, vyras, kada Dalia užsidaro dirbtuvėje, gamina maistą, tvarko namus.
Karūnos neužsidėsi
Be specialiai įrengtų dirbtuvių ir įrangos kūrėja negalėtų mėgautis širdžiai miela veikla – dirbant su stiklu būtina gera ventiliacija. Dar labai svarbu geras apšvietimas, aukštą temperatūrą staiga sukeliantis deguonies koncentratorius, stiklą sušildanti kaitinimo krosnelė ir, žinoma, keraminė krosnis. Joje karoliukai 530 laipsnių temperatūroje kaitinami mažiausiai 8 valandas.
Dirbtuvių duris D. Jovaišienė praveria kasdien. Čia prabėga jos laisvadieniai, popietės ir vakarai. „Vieni po darbo skuba išgerti kavos, aš – į dirbtuves. Net spirgu iš nekantrumo ir noro vėlei prisiliesti prie stiklo“, – su užsidegimu pasakoja dailės ir technologijų mokytoja.
Stiklo pasaulis, sako, užburiantis, o pats stiklas – labai įnoringas, reikalauja įgūdžių ir patirties. Ši medžiaga Dalią pakerėjo tuo, kad neleidžia užsidėti karūnos ir labai drausmina. „Turi būti labai ramus, jokiu būdu nesusierzinęs ir niekuomet negali skubėti, – niuansus dėsto kūrėja. – Antraip stiklas ims sproginėti ir bet kurią minutę nudegins.“
Iš pradžių liejo lygius karoliukus. Po kurio laiko pavyko padaryti paukščiukus, lėlytes, gėlių žiedus, arbatinius, žuvytes.
Iš pirmo žvilgsnio stiklo karoliukai ir papuošalai iš jų atrodo masyvūs, sunkūs, bet iš tiesų lengvi, malonūs liesti ir nešioti.
Turi patikti ir tikti
Darydamos papuošalus dukra su mama visuomet galvoja apie save. Apyrankė, pakabukas, karoliai ar vėrinys pirmiausia turi patikti pačioms. Kol taip nėra, dirbinio viešumoje nerodo.
D. Jovaišienės žodžiais, kiek-vienas papuošalas susiranda šeimininką. Mugėse ji visų pirkėjų paprašo pasimatuoti ir pajusti, ar puošmena tinka– vien akimis vertinamu grožiu pasikliauti neleidžia.
„Jei moteris ir papuošalas nedera, be jokių užuolankų sakome verčiau nepirkti, kitur paieškoti“, – tvirtina kūrybingos šiaulietės. Tokios nuostatos ėmė laikytis po pirmosios mugės. Tuomet jauna mergina įsigijo stiklo karoliukų vėrinį, bet namuose pajutusi, kad skirtas ne jai, kitą dieną grąžino.
Nenupirktus, per ilgai užsigulėjusius papuošalus Gintarė perdarytų ir sukomponuotų kitaip, bet retai tenka – per trejus metus išardė vos kelis. Tik pagalvojus, kad karoliai pernelyg ilgai neranda šeimininkės, žiūrėk, ir pirkėja kaipmat susidomi būtent jais. Šiauliškės įsitikino: visuomet nuperkami dirbiniai, kuriais būna pasipuošusi Gintarė. Sudėti ant specialiai padaryto stovo dėmesį atkreipia vėliau. Vienetiniai, originalūs stiklo karoliukų papuošalai tinka tiek jaunoms merginoms, tiek vyresnėms moterims.
Traukia įminti visas paslaptis
Mokytojai D. Jovaišienei ir teisininkei jos dukrai G. Petuchovskajai papuošalų kūrimas nėra pragyvenimo šaltinis, tik širdžiai mielas pomėgis. Kitu atveju būtų priverstos verstis per galvą, nuolat galvoti, kad kuo daugiau dirbinių padarytų, įtiktų pirkėjui. Skuba ir įsipareigojimas atimtų laisvę ir kūrybos džiaugsmą. Jį kaskart norisi patirti.
Dalia, kol nebuvo užvaldžiusi stiklo magija, užsiėmė floristika, sutažu, dirbiniais su vandenyje tirpstančia plėvele. Susižavėjimų būta trumpalaikių. Perpratus technologiją, susidomėjimas išblėsdavo. Stiklo pasaulis sudėtingesnis. Daug paslapčių įminta, bet dar daugiau liko neatskleistų. „Noriu mokytis, tobulėti. Visai nebijau prisipažinti, kad daug ko nežinau“, – greitakalbe beria pedagogė.
Stiklas akį patraukė rankdarbių žurnale. Dalia nusistebėjo, kad ir Lietuvoje galima iš jo kurti. Įsidrąsino ir pirmąjį žingsnį žengė gimus anūkui.
Internete susirado meistrę, kuri priėmė į kursus. Pramokusi su dukra Gintare išskrido į stiklo liejimo seminarą Anglijoje. Vasarą planuoja pasitobulinti ir pasimokyti Maskvoje arba Sankt Peterburge.
Daugiausia lieja Murano stiklą, jis minkščiausias ir kokybiškiausias, be oro burbuliukų. Labiausiai patinka dirbti su vokišku stiklu. Jis gražesnių atspalvių, bet brangus, todėl jo turi nedaug.
Dalia visuomet nustemba paklausta, ar jos lieti karoliukai dūžta. Žinoma, taip, juk jie iš stiklo. Tačiau į šukeles pažyra toli gražu ne visuomet. D. Jovaišienės namuose dažnai svečiuojasi anūkėlis Aronas. Nutaikęs progą jis vis kėsinasi ant grindų pažerti močiutės lietus įvairiaspalvius karoliukus. Jį juokais vadina didžiausiu ekspertu: jei pabertas stiklas įskyla ar sudūžta, vadinasi, jam pritrūko kokybės. Tokių atvejų pasitaiko retai.
Jurgos Sajenkienės nuotraukos
Jurga Sajenkienė ,,Šeimininkės” korespondentė
