Akmenės rajono Dabikinės kaimo ūkininkas Viktoras Gedaminskis – didelis savo krašto patriotas. Jam svarbu ne tik pažangiai ūkininkauti, išbandyti naujoves, užauginti gerą derlių, bet ir naujam gyvenimui prikelti šalia jo ūkio centro bebaigiančius sugriūti Vladimiro Zubovo Dabikinės dvaro ūkinius pastatus.
Vietoj fermos – grūdų sandėlis
Viktoras neseniai įsigijo tuos dvaro pastatus. „Žinau, nelengvi darbai manęs laukia, daug pinigų prireiks pastatų rekonstrukcijai, nes ūkiniams statiniams rekonstruoti niekas neskiria paramos, bet aš viską darysiu, kad Zubovų dvaro trys istoriniai raudonų plytų ir akmenų pastatai, kurie buvo statyti XIX a., būtų išsaugoti ateinančioms kartoms. Rekonstruotame didžiajame pastate gal bus grūdų sandėlis ir garažas, šalia kelio buvusioje ratinėje planuojame įrengti salę, gal mano sūnūs sugalvos užsiimti kokiu nors verslu. Argi ne graži vizija? O gal kada pravažiuojantys žmonės čia norės užsukti atsigerti arbatos ir pailsėti“, – apie didelius užmojus kalbėjo patriotiškai nusiteikęs ūkininkas V. Gedaminskis.
Aurelija ir Viktoras Gedaminskiai – vieni geriausių Akmenės rajono ūkininkų. Jie dvylika metų laikė melžiamas karves, fermoje įrengė melžimo linijas, turėjo šaldytuvą pienui laikyti. Abu su širdgėla prisiminė
2013 m. rudenį: „Tai buvo lūžio metai. Ilgai blaškėmės, svarstėme, kaip mums pasielgti: ar dar laikyti pačių užaugintą bandą, ar išvežti gyvulius į mėsos kombinatą, nes pieno ūkis buvo nuostolingas, už žaliavinį pieną supirkėjai mokėjo labai mažai, o investicijos į ūkį didelės. Tada turėjome 110 galvijų, iš jų 70 – melžiamos karvės. Po ilgų dvejonių pasiryžome atsisakyti bandos. Dabar džiaugiamės, kad priėmėme tokį ryžtingą sprendimą. Pačiu laiku atsisakėme to jungo, kai reikėjo sunkiai plušėti visus metus be išeiginių, vasarą po keletą kilometrų važiuodavome į ganyklą karvių melžti, o kur dar pašarų paruošimas žiemai, tačiau jokių pajamų iš to sunkaus darbo – pieno savikaina buvo didesnė už parduodamą žaliavinį pieną. Viską išpardavėme, fermoje palikome tik melžimo linijas, gal kada nors, kai pieno sektoriuje pagerės padėtis, kuris nors mūsų sūnus ims ir sugalvos laikyti melžiamas karves. Nelengva buvo atsisakyti bandos, bet seniai tokį sprendimą reikėjo priimti – dabar visai kitoks mūsų šeimos gyvenimas, kitoks darbų tempas, mes daug geriau jaučiamės“, – pasakoja ūkininkai.
Gedaminskiai deklaruoja 250 ha dirbamosios žemės, didžioji dalis – nuosavi plotai. Augina javus. Buvusioje melžiamų karvių fermoje dabar laiko grūdus. Čia įrengti aruodai.
„Nereikia bijoti ryžtingų permainų, tik svarbu nesustoti vietoje ir nedejuoti. Geriausia išeitis – imtis patinkančio ir naudingo darbo“, – buvusioje fermoje žiūrėdami į tebesaugomas pieno linijas kalba Aurelija ir Viktoras Gedaminskiai. Jiems svarbu, kad ir aplinka prie namų būtų sutvarkyta – želdiniams, vejai, dideliam tvenkiniui paskyrė nemažą plotą – vieną hektarą.
Ūkį perduos į patikimas rankas
Abu Gedaminskių sūnūs Kastytis ir Gintas – žemės ūkio specialistai. Kastytis baigė Joniškio žemės ūkio mokyklą. Kol įsirengs savo namą, jis su žmona ir dukryte gyvena pas tėvus, firmoje dirba baldžiumi. Gintas mokėsi Viekšniuose, įgijo agroserviso specialybę ir pasirinko ūkininko kelią – neseniai įregistravo augalininkystės ir gyvulininkystės ūkį. Jaunojo ūkininko svajonė – užsiimti avininkyste, laikyti didelę avių bandą. Gintas parengė verslo projektą, praėjusių metų gruodžio mėnesį sulaukė finansinės paramos ūkiui įkurti. Kol kas jis gyvena pas tėvus. Po vienu stogu draugiškai sutelpa didelė Gedaminskių šeimyna.
Optimistiškai nusiteikęs Viktoras džiaugiasi, kad savo ūkį turės kam palikti. Anot jo, reikia ne tik žemę dirbti, duoną auginti, bet pažvelgti ir plačiau – pasirūpinti krašto paveldu, išsaugoti būsimoms kartoms laiko ir piktavalių rankų sugriautus istorinius Zubovų dvaro pastatus. „Tik pagalvokite, sovietmečiu tuos pastatus kažkas ardė, gal kam raudonų plytų reikėjo, o mes, žiūrėdami į išlikusias senovines nuotraukas, stengsimės tas griuvenas atstatyti. Viską, ką mes su žmona sunkiu darbu uždirbsime, paliksime sūnums“, – sako Viktoras.
Praėjusiame šimtmetyje (1972 m.) Vladimiro Zubovo Dabikinės dvaro pastatuose buvo filmuojamas kino filmas – istorinės tematikos socialinė-psichologinė drama „Akmuo ant akmens“. Filmo režisierius – Raimondas Vabalas.
Akmuo ant akmens. Prasmingas pavadinimas. Ir Gedaminskių šeimyna nusiteikusi patriotiškai: jie dės akmenį ant akmens, rekonstruos ne tik senus pastatus, bet stengsis atkurti ir buvusiojo laiko nuotaiką. Juk taip įdomiau ir prasmingiau gyventi. Gedaminskiai – aktyvūs visuomenininkai: abu yra Dabikinės kaimo bendruomenės valdybos nariai, Viktoras dar yra keturių kaimų seniūnaitis, o Aurelija – Lietuvos ūkininkų sąjungos Akmenės skyriaus tarybos narė.
Aldona SIREIKIENĖ
„ŪP“ korespondentė
