Trečiadienį kaimo turizmo sodybų šeimininkai iš visos Lietuvos susirinko į Jurbarko rajoną. Vyko tradicinė sezono atidarymo šventė: jos metu Lietuvos kaimo turizmo asociacijos (LKTA) vėliava perduota Anykščių rajono savivaldybei, kuri simboliškai perėmė garbę ir įsipareigojimą kaimo turizmo sezono atidarymą kitąmet rengti savo valdose. Šio sezono atidarymo iškilmės, jau aštuonioliktos, išsiskyrė trimis svarbiais akcentais: pirmąkart surengta verslo muge, sutarties su Žemės ūkio ministerija dėl iniciatyvos „AuGink savo kraštą“ pasirašymu bei kaimo turizmui įdomių objektų lankymu.
Pagal sudegintos pilies legendą
Skirsnemunės seniūnijoje prie „Vila Bisena“ nuo pat ryto rikiavosi automobiliai. Pirmąkart čia vykstant lengva pražiopsoti paslaugos kelio ženklą, o kartu posūkį nuo panemunės plento. Keliuko vingį ir šlaitą, ant kurio pasinaudojant ES lėšomis buvo pastatyta poilsiavietė, dengia sodri lapija. Už poros žingsnių – Kartupėnų piliakalnis, ant kurio, anksčiau manyta, stovėjo kryžiuočių dukart sudeginta Bisenės pilis. Vėliau archeologai nuomonę pakeitė, tačiau legendą įamžino naujumu tebešvytinčios kaimo turizmo sodybos pavadinimas.
Šiuolaikiška kaimo turizmo sodyba vienu metu gali apgyvendinti 50, pamaitinti dvigubai tiek svečių. Įveikiamas iššūkis – vaišės ir 150 burnų. Kaip tik tiek asmenų buvo laukiama kaimo turizmo atidarymo šventėje. Šeimininkas Julius Grumuldis – profesionalus virtuvės šefas.
Jis nenustemba išvydęs ir pavienius lankytojus, pageidaujančius išgerti kavos, pavalgyti. Brangus kiekvienas svečias, jo išsinešama ir kitiems perduodama nuomonė. „Vila Bisena“ veiklą pradėjo pernai, tačiau šis sezonas pirmas „normalus“.
Kitų turizmo sodybų savininkai smalsiai dairėsi, kaip kas įrengta – konferencijų salės, svečių kambariai ir kita. Vaikai tuojau pat rado veiklos jiems skirtame žaidimų kambaryje.
Atvykusiųjų žvilgsnį traukė iš Raseinių tyčia į šią šventę atvykusios tautodailininkės, siūlančios etnografines sodybas puošti originaliais kultūros paveldo sertifikatą turinčiais dirbiniais: staltiesėmis, lovatiesių ar rankšluosčių nėriniais, karpiniais, sodais…
Verslo pusryčiai
Vieni šventės dalyviai po kelionės ilsėjosi gurkšnodami mėgstamos rūšies kavą ar arbatą su čia pat iškeptu pyragu ir šnekučiuodamiesi. O kitoje salėje vyko neformalus susitikimas su atvykstamojo turizmo organizatoriais. Prie atskirų staliukų vyko pokalbiai net su penkių bendrovių atstovais: „Lithuanian Tours“, „Vildora“, „Kelionių laikas“, „Taiga Euro Baltika“ ir „Baltic Holidays“.
Tokie verslo pusryčiai surengti pirmą kartą. Turizmo organizatorius atvežęs LKTA prezidentas Linas Žabaliūnas įsitikino, jog nuojauta neapgavo – tokių verslo kontaktų poreikis šiandien yra akivaizdus.
Žmonės būriavosi prie turizmo organizatorių laukdami eilės pabendrauti. Kiekvieno lūkesčiai skirtingi, bet ir panašūs – pritraukti daugiau svečių. Savo ruožtu užsienio turistus priimančios bendrovės taip pat suinteresuotos naujais lankymo vietų adresais, nors turi ir tam tikrų pageidavimų.
„Galvojame, kuo užpildyti paprastas darbo dienas. Pas mus žmonės gali ne tik pernakvoti ar užkąsti, bet ir gauti tam tikrų žinių. Pasakojame apie mūsų sodybos ir kaimo istoriją. Esame architektai, turime parengę paskaitą apie etnoarchitektūrą. Rengiame žygį Senosios Gegužinės kaimo bažnyčių vietomis. Norime, kad turizmo organizatoriai mūsų kaimą įtrauktų į lankytinų vietų sąrašą“, – pasakojo „Senosios Gegužinės ūkio“ (Kaišiadorių r.) savininkas Rolandas Bortkūnas, neabejojantis, kad nedidelis žygis senųjų bažnyčių vietomis ar etnopaskaita gali būti įdomi ir užsienio turistams.
Paulius Arasimavičius, kurio „Vilaitė“ (Prienų r.) yra pelniusi geriausios laisvalaikio, taip pat inovatyviausios kaimo turizmo sodybos vardą, praėjusių metų pabaigoje, pasinaudodamas ES finansine parama, baigė statyti dar vieną sodybą – „Pasaka“. Netoli nuo Kauno kaimo turizmą plėtojantis P. Arasimavičius atvyko užmegzti kontaktų su turizmo organizatoriais, nes siekia konkuruoti su miesto viešbučiais.
O Lazdijų rajone „Akmenėlio“ sodybą puoselėjantys Vida ir Valdas Vasiliauskai mano, kad strateginė jų sodybos vieta, teikiamos paslaugos galėtų sudominti iš Lenkijos pusės vykstančius keliautojus.
Kaimo turizmo sezonas atidarytas!
Išvakarėse Jurbarko kraštą dangus laistė, tačiau tą dieną šypsojosi saulė. Šventei vis tiek nuo pat ryto buvo pastatyta palapinė – orą sunku nuspėti… Sulig pirmaisiais jurbarkiečių kapelos „Santaka“ akordais suolai buvo nusėsti.
Nuotaika buvo puiki, sakomos kalbos – trumpos ir taiklios. Buvo linkima gero oro, kuris šiame versle labai aktualus, ir apskritai sėkmingo sezono. LKTA narių skaičius siekia apie 400, kasmet apie 10–20 proc. jų pasikeičia. Vieni pasitraukia nusprendę, kad jau turi pakankamą svečių ratą, reklama portale atostogoskaime.lt bei kitos asociacijos paslaugos nebereikalingos, tačiau pasitraukusias sodybas nuolat papildo naujos. Kaimo turizmo sodybų daugiausia telkiasi saugomose teritorijose, šiuo atžvilgiu nuskriausta tik šiaurinė Lietuva – aplink Joniškį ar Pasvalį, Pakruojį.
LKTA prezidentas L. Žabaliūnas pasidžiaugė, kad per 18 asociacijos gyvavimo metų verslas išaugo, subrendo, kaimo turizmo sektorius pradeda dairytis, su kuo draugauti.
Į šventę atvyko bei sveikinimo žodį nuo žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės, tuo metu viešėjusios Kinijoje, tarė jos patarėja Jolanta Butkevičienė. Ją prie mikrofono keitė Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas, Lietuvos agrarinio instituto direktorė Rasa Melnikienė. „Jūsų profesinė bendruomenė yra pirmoji, kuri švenčia darbo pradžią, o ne pabaigą“, – pritariant susirinkusiųjų juokui pastebėjo ji, linkėdama visiems padirbėti iš peties.
Anykščių rajono savivaldybės delegacija, vadovaujama administracijos direktorės Venetos Veršulytės, iš Jurbarko rajono savivaldybės administracijos direktorės Vidos Rekešienės perėmė LKTA vėliavą, kurią visos oficialiosios renginio dalies metu iškilmingai laikė gotikos laikų sukniomis pasipuošusios merginos. Taip simboliškai sezono atidarymo šventės estafetė nuo Nemuno kilpų perduota Šventosios vingiams. Kitąmet šventę rengs Anykščių kraštas, taip pat stiprus kaimo, kultūriniu, sveikatinimo turizmu.
Prisideda prie savo krašto auginimo
Šventė vyko su iniciatyvos „AuGink savo kraštą“ vėliava. Daugeliui jau atpažįstamas žalsvas logotipas su stilizuota daržove pasirodys ir kaimo turizmo sodybose. L. Žabaliūnas iškilmingai pasirašė sutartį su ŽŪM: asociacija remia iniciatyvą, prie jos prisideda.
Kaimo turizmas ir iki šiol skatino vietos augintojus – maitinimo paslaugas teikiančios sodybos produktus perka iš kaimynystėje esančių ūkininkų. Dabar tai bus daroma sąmoningai, akcentuojant.
Ministrės patarėja J. Butkevičienė priminė, kad vietos produktų vartojimas prisideda prie krašto ekonomikos stiprinimo: „Turime tapti ekonominiu savigynos būriu, suvokti, kad kiekvienas čia paliktas lietuviškas euras stiprina mūsų ekonomiką.“
Kuo pasigyrė Jurbarko kraštas?
Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centro direktorė Gaiva Mačiulaitienė pakvietė apžiūrėti kaimo turizmo sektoriaus įdomybių.
Pirmiausia vilkstinė automobilių patraukė į Panemunės pilį, kurios šeimininkė yra Vilniaus dailės akademija, kol kas nerestauruotos menės tarnauja kaip parodų erdvė. Restauruotos pilies dalyje rasta vietos restoranui bei viešbučiui ir, žinoma, istorijai. Galima apžiūrėti net viduramžių laikų kalėjimą – grotomis uždengtą duobę, į kurią įmestas nelaimėlis ištisas paras ant šiaudų glėbelio tūnodavo tamsoje, per dieną saulės spindulys įspįsdavo vos dvidešimčiai minučių. Dažniausia tekdavo kalėti dėl mokesčių nemokėjimo…
Kaimo turizmo asociacijos veikloje dalyvauja septyni Jurbarko krašto nariai. „Vila Bisena“ pabuvoję kaimo turizmo sektoriaus verslininkai apsilankė ir Šilinės kaime įsikūrusioje stovyklavietėje „Medaus slėnis“, kur Ovidijus Jasinskas ne tik pasidalijo savo patirtimi, bet ir pavaišino midumi bei meduoliu. O kaimo turizmo sodyboje „Jurodis“, kuri beveik įlipusi į Jurbarko miestą, šeimininkė Kristina Valančienė gausų būrį svečių pavaišino naminiu kastiniu su bulvėmis. Vakarų Aukštaitijoje ji puoselėja žemaitišką kulinarinį paveldą, mat pati yra gryna žemaitė.
Daug kuo pasigirti gali Smalininkai, kurie kadaise buvo rytiniai Mažosios Lietuvos vartai. Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro direktorius Arvydas Griškus svečius pasitiko vilkėdamas žandaro uniforma. Išskirtinėje vietoje esantis muziejus siūlo pasijusti spaudos draudimo lietuviškais rašmenimis laikų gyventojų kailyje – rengia žaidimą „Knygnešiai ir žandarai“, taip pat kitus patrauklius edukacinius užsiėmimus.
Nepaliko abejingų Senovinės technikos muziejus, kurio įkūrėjas septyniasdešimtmetis Justinas Stonys trykšta entuziazmu ir humoru, apie technikos paveldą gali pasakoti ištisas valandas. Lauke ir po stogu saugomų eksponatų skaičius viršija 20 tūkst., čia kiekvienas pagal savo išsilavinimą ir interesų ratą ras įdomių dalykų. Viešosios įstaigos statusą turintis muziejus yra gyvas, nuolat keičiasi. Jau po savaitės kitos čia bus pradėtas demonstruoti spaustuvės darbas, vėliau – ir daugiau amatų.
Linkėjo atlikti namų darbus
Kelias palei Nemuną – kupinas atradimų. Čia gyva pilių istorija, amatai, kulinarinis paveldas.
Žinutę apie kaimo turizmo sektoriaus teikiamas galimybes pasauliui padeda skleisti Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos. Pasak šventėje dalyvavusių jo atstovų, departamento kvietimu sodybas aplanko, su savo auditorija pozityvia informacija pasidalija užsienio žurnalistų grupės.
Tačiau kaip pastebėjo per savo prizmę žvelgiantys atvykstamojo turizmo organizatoriai, lietuviams dar reikia atlikti namų darbus. Kad regionai būtų gausiau lankomi, trūksta tam tikrų jungčių tarp savivaldybių, maršruto vientisumą užtikrinančių paslaugų, idėjų tęstinumo, informacijos užsienio kalbomis sklaidos. Keltų per Nemuną tinklas, nenutrūkstantis dviračių kelias, protingais atstumais išsidėsčiusios viešojo maitinimo ir nakvynės vietos, paprasčiausi tualetai… Tai elementarūs dalykai, kurių nesant nebus nei turistų grupių, nei pavienių keliautojų srauto.
Irma DUBOVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė
