Pakruojo r. Šinkaučiškio kaimo ūkininkas Kęstutis Kondrotas savo ūkį rajone įregistravo vienas pirmųjų – 1991 metais. Naujakurystės pradžia buvo nelengva: plynas laukas, melioracijos vagonėlis ir didelis noras gimtajame kaime dirbti žemę, auginti galvijus. Nemaža Kondrotų šeima – keturi vaikai ir abu tėvai – keletą metų ir glaudėsi nedideliame vagonėlyje. Bet pamažu pastatė ūkinį pastatą, nusipirko melžiamų karvių ir pradėjo ūkininkauti. Šalia ūkinio surentė priestatą, kuriame iki šiol ir gyvena.
Kondrotai laikė dvidešimt melžiamų karvių, tačiau prieš dešimt metų, kaip patys sako, to lažo atsisakė – iš pieno menkos pajamos, darbas be išeiginių. Dabar vietoj piendavių laiko Romanovų veislės avis.
Avis laikyti daug paprasčiau
Kondrotai veislei ir mėsai laiko 100 avių. Šeimininkas nusprendė auginti smulkaus sudėjimo, bet labai gražias Romanovų veislės avis.
Su šeimininku stebėjome, kaip po tvartą iš vieno kampo į kitą ant plonų kojų zujo didelis būrys vilnos kamuolių. Avys ne po vieną bėgioja, jei lekia, tai bliaudamos skuodžia visos kartu.
– Bandos instinktas, krūvoje joms saugiau, – paaiškino buvęs vet. felčeris K. Kondrotas. Ūkininkas pasakojo, kad avys yra romūs, jaukūs gyvuliukai, kuriuos nesunku auginti – jos neišrankios pašarams, žiemą duoda šieno, dar avižų, miežių, o vasarą išleidžia į netoli sodybos aptvertą ganyklą. Svarbu, kad būtų vandens atsigerti.
Pats sunkiausias darbas – avis nukirpti. Kartą per metus jų garbanas nukerpa, darbuojasi dviese – vienas laiko, o kitas elektrinėmis žirklėmis kerpa. Kelios minutės – ir avis be didžiulių garbanų.
Kondrotas vardijo privalumus, kodėl labiau apsimoka laikyti avis: nesi taip pririštas prie ūkio, gali dienai kitai išvažiuoti, rinka vienodesnė, norinčiųjų pirkti veislei avis kasmet vis daugėja, o melžiamas karves ir prižiūrėti, ir išlaikyti daug sunkiau, turi kasdien po du kartus melžti, nelengvas darbas visus metus, plušėti turi be išeiginių. Karvėms neužtenka vien pašaro, reikia papildų, mineralų, – pieno savikaina didelė, o už žaliavinį pieną supirkėjai moka grašius. Tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl atsisakė piendavių. Tiesa, Kondrotai dar turi keturias piendaves, kurias laikys tik iki šio rudens.
– Kam vargti, jei melžiamas karves laikyti nuostolinga, supirkėjai dabar už pieno kilogramą jiems moka tik 17 euro centų, – dėstė argumentus ūkio šeimininkas. – Aš pats avis paskiepiju, nereikia kviestis veterinarijos gydytojo, esu baigęs Gruzdžių žemės ūkio technikumą, – glostydamas romius gyvulius pasakojo K. Kondrotas. – Romanovų veislės avys kasmet atsiveda vidutiniškai po 2–3 ėriukus. Viena buvo net savotiška rekordininkė – per metus du kartus atsivedė net po keturius ėriukus. Per metus avis užauga iki 50 kg.
Kodėl maža vilnos ir kailių paklausa?
Irena ir Kęstutis Kondrotai stebisi, kad Lietuvoje paklausos neturi avių vilna ir kailiai. Kol kas nukirptų avių vilną jie kemša į maišus ir laukia geresnių laikų. Gal rinkoje įvyks pokyčių, gal vilnos pritaikymas bus universalesnis?
– O juk ji – gali būti puiki medžiaga būstui apšiltinti! Gal Lietuvoje atgims lengvoji pramonė ir pradės austi vilnonius audinius paltams, kostiumams, juk lietuviai turi gražias tradicijas. Paklausūs buvo ir kokybiški vilnoniai audiniai, o kokie anksčiau populiarūs buvo kailiniai! Beveik kiekvienas sodietis turėjo net po kelis – vienus darbui, o gražesnius – į bažnyčią eiti ar į svečius važiuoti.
Kol kas aviena Lietuvoje irgi nėra populiari, perka tik pavieniai pirkėjai, kartais susidomi kavinės. Pasak K. Kondroto, būtų gerai turėti finansinių galimybių įsteigti nuosavą skerdyklą. Bet tam reikia nemažų investicijų. Ir tarsteli, kad apie ją tik pasvajoti galima, nes nenori būti skolingi bankams, o savo lėšų tam neturi. Ūkis nedidelis, deklaruoja 60 ha, iš kurių pusė – nuosavi plotai. Ganykloms ir pievoms paskyrė 30 ha, kiti plotai – javams.
Be avių, Kęstutis dar laiko keletą kiaulių, paukščių, augina 1 ha bulvių. Nedidelis natūrinis šeimos ūkis, kuriame kartu su tėvais per darbymetį pluša ir jų vaikai.
– Nelengva buvo įsikibti į gimtinės žemę, nes kurtis pradėjome plyname lauke. Nors čia Pakruojo rajonas, derlingų žemių kraštas, bet mūsų plotai nėra našūs, daug kur priesmėlis, gausių derlių neužauginsi. Bet nedejuojame, kantriai dirbame, džiaugiamės, kad užauginome tris sūnus ir dukrą. Jie geriausi padėjėjai. O ko daugiau ir norėti – turime stogą virš galvos, darbo per akis, tik spėk dirbti, grynas oras, o svarbiausia – geri ir darbštūs mūsų vaikai, – vardijo gyvenimo kaime privalumus Kęstutis.
Aldona SIREIKIENĖ
„ŪP“ korespondentė
