Šilalės rajone, Jucaičių kaime, gyvenantys Giedrė ir Daniel Panahedos augina du vaikus ir džiaugiasi gyvenimu Lietuvoje. Prieš šešerius metus jie grįžo iš emigracijos Airijoje ir mano, kad apsisprendė teisingai. „Jokie pinigai neatpirks bendravimo su seneliais ir tėvais, sveiko maisto ir labai gerų sąlygų auginti vaikus“, – teigia Giedrė Panaheda.
Giedrė baigė profesinę mokyklą Šiauliuose, įgijo kirpėjos specialybę. Kaip ir daugelis jaunų žmonių, nusprendė išvažiuoti į Airiją užsidirbti pinigų gyvenimo pradžiai. Svetimoje šalyje bandė dirbti kirpėja, bet sekėsi sunkiai. Pasak Giedrės, pirmiausia jai koją pakišo nepakankami anglų kalbos įgūdžiai.
Apsispręsti padėjo vaikas
„Nors moku angliškai, man sakė, kad reikia dar patobulėti. Dirbau vyriškame kolektyve, man skirdavo klientą tik tada, kai visi vyrai kirpėjai buvo užimti. Uždirbau mažai, nes uždarbis priklausė nuo klientų skaičiaus“, – prisimena Giedrė.
Mergina įsidarbino maisto pusgaminių fabrike, ten susipažino ir su būsimu vyru lenku Danieliu. Jis, maisto technologijos specialistas, dirbo virtuvėje, o Giedrė – pakavimo ceche.
Kai Giedrė pajuto po širdimi spurdančią gyvybę, šeimai reikėjo apsispręsti, kurioje šalyje augins vaiką. Giedrė nenorėjo likti Airijoje, nes jai nepatiko ši šalis, ypač prastos kokybės maistas.
„Kai per skaipą kalbėdavau su tėvais, net širdį skaudėdavo matant tėtį, valgantį sode užaugintas braškes. Airijoje šviežių vaisių ar daržovių nenusipirksi, per brangu“, – apgailestauja Giedrė.
Šeima rinkosi iš dviejų variantų – grįžti į Lietuvą ar į Lenkiją. Kadangi Danielio tėvai mirę, nusprendė apsigyventi kaime Lietuvoje. Juolab kad Giedrės tėvai Alvydas ir Violeta Overlingai turi didelį pieno ūkį, šimtą melžiamų karvių. Ūkyje dirba samdomi darbuotojai, vyriškos jėgos labai trūksta vasarą, tad iš emigracijos grįžusių vaikų parama labai praverstų.
Nusipirko parduotuvę
Iš pradžių Danieliui buvo sunku, nes nemokėjo lietuvių kalbos. Jis įsidarbino uošvio ūkyje. Šeima apsistojo pas Giedrės tėvus, gyveno kartu. Vėliau išsikėlė gyventi pas močiutę, kurios namas netoliese, tame pačiame kaime. „Čia daug mūsų giminių – gyvena teta, pusseserė. Iš šių vietų kilę mano proseneliai“, – pasakoja Giedrė.
Močiutės name šeima įsikūrė atskirai, turi savo virtuvę. Giedrė džiaugiasi savo namais, nors gyvena kukliai. Laikinai, nes tėvai vestuvių proga padovanojo sklypą, jame Giedrė ir Danielis statosi namą.
Kaime atsirado ir daugiau galimybių – jauna šeima įsigijo apleistą parduotuvės pastatą. „Namas atrodė kaip vaiduoklis“, – prisimena Giedrė. Šeima padarė kapitalinį remontą, sudėjo naujus langus, sutvarkė aplinką. Reikėjo nemažai pinigų, todėl kelerius metus prieš Kalėdas Danielis mėnesiui važiuodavo dirbti į Airiją. Kaskart atsiveždavo 3 tūkst. litų, bet darbas buvo alinamas – kasdien po 16 valandų. Namo grįždavo sausio pradžioje, gražiausias metų šventes praleisdavo be šeimos. Tad kartą vyras pasakė: „Gana, visų pinigų neuždirbsi.“
Parduotuvėje Danielis nedirba dėl kalbos barjero, nors jau pramoko lietuviškai. Jo pareigos – prižiūrėti parduotuvės aplinką. Klientus aptarnauja Giedrės brolis Viktoras. Atidarius parduotuvę, pirkėjų srautas buvo didesnis, samdė vieną pardavėją. Dabar klientų sumažėjo, todėl brolis ir sesuo dirba vienas kitą pakeisdami. Broliui tenka didesnis krūvis, nes sesuo buvo išėjusi dekretinių atostogų, augino sūnų Oskarą, dabar – pusantrų metukų dukrą Adrianą. Giedrė pavaduoja brolį sekmadieniais ir pirmadieniais.
„Patiems užtenka išsilaikyti, bet samdyti darbuotojo neturėtume už ką“, – atvirai apie verslą pasakoja Giedrė.
Laimė gyventi arti tėvų
Augindama vaikus kaime Giedrė negali atsidžiaugti, kad anūkai bendrauja su seneliais. Penkiamečiui Oskarui patinka su seneliu prižiūrėti veršelius ar sode nusiskinti obuolį.
„Airijoje tokių galimybių neturėtume. Ten vaikai auga kitaip: jie apkrauti žaislais ir elektroniniais prietaisais, visą laiką sėdi prieš ekraną – planšetės ar kompiuterio. Mažyliai nežino, kaip atrodo realus pasaulis, nėra matę gyvo paršelio. Baisu, kai aviečių gali nusipirkti tik prekybos centre“, – pasakoja Giedrė.
Dviejų vaikų mama mano, kad natūrali aplinka lavina vaiko raidą, jos sūnus nuolat visko klausinėja. Oskaras lanko vaikų darželį Šilalėje. Auklėtoja giria vaikus iš kaimo – jie greitesni, smalsesni nei miestiečiai.
Oskaro sesutė Adriana darželio nelanko. Kai mama dirba, anūkėlę prižiūri močiutė – Giedrės mama. „Didelė laimė, kai gyveni kartu su artimaisiais. Airijoje jaučiausi vieniša, svetima: prekybos centre visi atsigręždavo, kai išgirsdavo kalbant lietuviškai. Į kitą šalį smagu važiuoti atostogauti, įdomu pažinti kitokį gyvenimą, bet gyventi reikia ten, kur tavo šaknys“, – įsitikinusi jucaitiškė.
Jos manymu, gyvenime labai svarbus artimųjų palaikymas. Jeigu vaikai nori kuo greičiau apsigyventi toliau nuo tėvų, vadinasi, šeimoje nėra tikro bendravimo, ryšio tarp tėvų ir vaikų.
Geriausias Giedrės patarėjas – tėtis, jis visada padeda dukrai spręsti įvairias verslo problemas. Paragavusi emigranto duonos moteris sako geriau pas tėvus karves melš, nei parduos savo laiką ir gyvenimą užsienyje.
Stipri kaimo bendruomenė
Šalia parduotuvės Panahedos įrengė naujas patalpas ir spalį atidarė kirpyklą. „Kirpėjos darbas man kaip pomėgis. Esu kūrybinga, mėgstu naujoves“, – šypsosi Giedrė.
Į kirpyklą užsuka ne tik kaimo gyventojai, atvažiuoja moterų ir iš Šilalės, norinčių išbandyti naują kirpėją, pakeisti įvaizdį. Patogu kirptis ir kaime įkurtos kelininkų įmonės darbuotojams.
Dar viena pastato dalis remontuojama. Kol kas laisvos patalpos įrengiamos be aiškaus plano, kokią naują veiklą pradėti. Giedrė tiki, kad šaus į galvą tokia idėja, kuri neleis abejoti verslo sėkme: „Pagal Zodiaką esu Jautis, jeigu ką nors sugalvoju, turiu įgyvendinti.“
Šeima svarsto, kad patalpas būtų galima nuomoti pokyliams, šventėms, bet netoliese gyvena žmonės. Jeigu triukšmas trukdytų gyventojams, toks verslas nėra priimtinas.
Giedrė teigia, kad jų kaime labai stipri bendruomenė. Visada gali sulaukti pagalbos. „Atsiskyrėlių nėra, dirbame, bendraujame visi kartu“, – pasidžiaugia G. Panaheda.
Daugėja grįžtančių
Giedrė mano, kad lietuviai ne tik emigruoja, bet ir grįžta gyventi į Lietuvą, tik apie tai per mažai kalbama viešai. Ji pažįsta ne vieną iš emigracijos grįžusį žmogų. Jeigu užsienyje pragyventa daug metų, dažniausiai adaptuotis būna sunku.
„Grįžę lietuviai jaučiasi kaip svetimoje šalyje. Neseniai vienai draugei padėjau išmokti naudotis bankininkystės sistema, ji visko turėjo mokytis iš naujo“, – patirtimi dalijasi buvusi emigrantė.
Apsispręsti gyventi Lietuvoje padeda keletas veiksnių. Vienas iš pranašumų – tėvynėje geros sąlygos auginti vaikus. Airijoje savaitė vaikų darželyje kainuoja apie 270 eurų. Į šią sumą neįskaičiuotas maitinimas, vaikui reikia įdėti užkandžių, jie irgi papildomai kainuoja. Jeigu šeimoje auga du vaikai, o moteris uždirba minimumą (400 eurų per savaitę), jai neapsimoka dirbti.
Vaikų darželis Šilalėje kainuoja 50 eurų per mėnesį. Už šią kainą vaikas gauna maitinimą, kasdien vedami lavinantys užsiėmimai. Kartą per savaitę darželinukai eina į baseiną. „Kai tai papasakoju Airijoje, visi tik akis išplečia“, – palygina Giedrė.
Airijoje dideli ir kiti mokesčiai. Jeigu turi televizorių, nesvarbu, žiūri jį ar ne, moki 15 eurų per mėnesį. Brangi ir būsto nuoma. Giedrė gyveno mažame miestelyje, namo nuoma – 500 eurų.
Giedrei keista, kai lietuviai dirba netausodami savęs, paskui grįžta namo ir išleidžia dideles sumas pinigų, kad atgautų sveikatą. Airijoje lietuvei nepatiko ir tai, kad nėra sąlygų sveikai maitintis. Jeigu nori sutaupyti, gali maitintis tik kruopomis, daržovių ir vaisių parduotuvėje nenusipirksi.
„Su vyru bandėme prie namo auginti daržoves. Bet ten tik molis ir akmuo, trūksta saulės, todėl niekas neauga, braškės supuvo. Bandėme durpių maišuose auginti pomidorus, bet dėl klimato daržoves užpuolė įvairios ligos. Susimąsčiau – kokios mano vertybės, gyvenimo tikslas. Uždirbti pinigų ar gyventi kartu su močiute, kasdien matyti savo tėvus?“ – svarsto Giedrė Panaheda. Svarbiausia žinutė, kurią ji nori perduoti visiems – Lietuvoje gyventi tikrai įmanoma.
Rita Šemelytė, „šeimininkės“ korespondentė. Autorės nuotrauka.
