Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) koridoriais greitai praskriejo žinia apie studentę Ingridą Mereckaitę, kuri atlikdama praktiką mokykloje sulaukė audito patikrinimo. Apie tai, kad choreografijos pamoką teks vesti stebint išorės vertintojai, pradinio ugdymo pedagogikos studentė sužinojo likus 40 minučių iki pamokos pradžios. Mergina sako greitai prisiminusi, ką moka, kaip įgytą patirtį pritaikyti šiai pamokai. Po pamokos pokalbis su vertintoja studentę labai įkvėpė! Vertintoja nuoširdžiai pasidžiaugė, kad studentė taip gerai valdo klasę, sugeba motyvuoti mokinius. Kaip vėliau vertintoja teigė studentei, atrodė, jog pamoką vestų 20-ies metų patirties mokykloje turinti pedagogė. Ingrida dar pirmoje klasėje nusprendė būti mokytoja, mokykloje mokėsi labai gerai, daug kas merginos klausė, kodėl su tokiais pažymiais ketina studijuoti ne ekonomiką ar teisę? „Jaučiau, kad tai ne man“, – sako ji, o tokį merginos apsisprendimą palaikė ir namiškiai. Daug kas jos pasiryžimo tapti mokytoja iki šiol nesupranta. „Bet nuoširdžiai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad esu mokytoja ir studijuoju LEU“, – sako I. Mereckaitė.
Esi sakiusi, jog matei įvairių mokyklų, kiekvienoje iš jų yra ir privalumų, ir tobulintinų vietų. Gal galėtum plačiau papasakoti, ką, tavo nuomone, reikėtų tobulinti, ir kokios yra esminės spragos šiuo metu Lietuvos mokyklose?
Mokyklose jaučiama labai skirtinga atmosfera. Mažesnėse mokiniai gauna daugiau dėmesio asmeniškai, todėl jaučiamas glaudesnis ryšys. Vaikai ramesni, mandagesni. Taip pat miestelio mokykloje (Rumšiškėse) mokytojas yra labiau gerbiamas ir vertinamas, mokinys nuoširdžiai juo tiki. Mano nuomone, didžiausia spraga yra valstybės požiūris į ugdymą, kad mokykla – paslaugų tiekėja, o mokyklos yra centralizuojamos. Kai klasėje 30 mokinių, apie kokybę nė neverta kalbėti.
Koks, tavo nuomone, yra ateities pedagogas?
Manau, mokytojas turėtų būti intelektuali, komunikabili ir kūrybiška asmenybė. Nepakanka domėtis tik švietimu, gerai mokytis ar mėgti būti su vaikais. Reikia tuo gyventi. Mokyti ir ugdyti reiškia pačiam būti pavyzdžiu.
Nuo pat pirmo kurso ne tik studijuoji LEU, bet ir praktikuojiesi dirbdama mokykloje. Papasakok plačiau, kaip pavyko įsidarbinti?
Mano darbo patirtis labai įvairi. Pradėjau dirbti pirmo kurso antrame semestre. Pirmasis mano darbas buvo vaikų darželyje. Dirbau popietine auklėtoja. Tuo pat metu atlikau praktiką Vilniaus „Žiburio“ pradinėje mokykloje. Kitą rugsėjį pradėjau dirbti Šeimų universitete mokymų koordinatore, vykdėme Europos Sąjungos ir Švietimo ministerijos projektą. Buvau atsakinga už visus Lietuvoje vykdomus mokymus šeimoms. Žinoma, visą tą laiką praktikavausi ir Vilniaus Simono Daukanto progimnazijoje. Trečiame kurse pradėjau dirbti katalikiškame vaikų darželyje „Mažutėliams“, kuriame dirbu ir dabar. Esu ikimokyklinės grupės mokytoja. Visus darbus gavau savo pastangomis – siunti gyvenimo aprašymą ir eini į pokalbį. Vildavausi, kad darbdavys pamatys mano norą išmokti dirbti, nes darbinės patirties neturėjau visai. Per pokalbius irgi nemeluodavau, kad moku, jei žinau, kad nemoku. Bet aš noriu ir galiu išmokti! Dar ir dabar dirbu su šia nuostata, kuri man labai padeda. Bet pripažinsiu, kad pradžioje dirbdavau po 14 ir daugiau valandų per parą, mokiausi naktimis ir į egzaminus eidavau nemiegojusi. Tokia yra pradžia. Gal ir nelabai lengva, bet naudinga patirtis.
Kaip sekėsi pirmomis dienomis dirbant mokykloje?
Iš pradžių buvo labai nedrąsu. Nors mintyse žinai, kad turi parodyti, ką moki, bet dažnai taip nutinka tik po kurio laiko. Pirmiausia turi „prisijaukinti“ ir pažinti vaikus, leisti jiems tave pažinti. Tuo pat metu matuojamos ribos tarp tvarkos ir draugystės. Taip pat svarbus ir mokytojų kolektyvas – ne visada ir ne su visais pavyksta susidraugauti. Kiekviena mokykla turi savo vidaus taisykles, todėl pirmosios savaitės (net ne dienos) yra gana sunkios, reikia įdėti labai daug pastangų, nes prisitaikyti reikia labai greitai.
Kaip nusprendei pasirinkti studijas Lietuvos edukologijos universitete?
Nuo pat vaikystės svajojau būti mokytoja. Dažnai būna, kad mergaitės pradinėje mokykloje nori būti mokytojomis. Mano noras turbūt neužgeso. Vidurinėje mokykloje mokiausi tikrai gerai, daug kas klausė, kodėl su tokiais pažymiais nenoriu studijuoti ekonomikos ar teisės? Bet jaučiau, kad tai ne man. Šeima labai palaikė tokį mano apsisprendimą. Daug kas nesuprato, nesupranta ir dabar. Bet nuoširdžiai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad esu mokytoja ir studijuoju LEU.
Šiemet Rumšiškėse tau praktika buvo neeilinė ir todėl, kad tavo vedamą pamoką stebėjo išorės vertintoja. Papasakok, kaip jauteisi?
Vertintojos savo pamokoje nesitikėjau, todėl išsigandau. Prieš kiekvieną pamoką šiek tiek jaudinuosi, o dar ir tai… Kai sužinojau, po kokių 2 minučių supratau, kad čia nieko tokio. Man pačiai tai buvo šauni pamoka, jaučiausi gana gerai. Juolab kad tokių didelių vaikų (vienuoliktokų) dar nebuvau mokiusi anksčiau, bet panaudojau turimą patirtį, o ji, pasirodo, universali.
Kaip ruošeisi pamokai? Kokį įvertinimą vėliau gavai? Kaip tai pakeitė tavo požiūrį į save, į pamoką ir į mokyklą?
Apie tai, kad teks vesti pamoką stebint išorės vertintojai, sužinojau likus 40 minučių iki jos pradžios (šokių mokytojas negalėjo atvykti). Mano pasiruošimas: greitai prisiminti, ką moku, kaip tą patirtį pritaikyti šiai pamokai. Mintyse susidėliojau eigą, susiradau muzikos. Pamokų stebėjimo protokolai ir vertinimai nėra skelbiami. Vėliau mokykla gauna tik bendras išvadas. Po pamokos pokalbis su vertintoja mane labai įkvėpė! Ji nuoširdžiai pasidžiaugė, kad taip gerai valdžiau klasę, sugebėjau motyvuoti mokinius ir visus įsitraukiau į pamoką, o pati jaučiausi laisvai. Įsidėmėjau komentarą: „Toks jausmas, kad 20 metų mokykloje dirbi“. Tuo metu pasidžiaugiau ir tiek, bet manau, kad besibaigiant IV kursui aš tikrai išmokau nemažai. Įgavau daugiau pasitikėjimo savimi. Mokykla man atrodo dar šaunesnė nei prieš tai. Man buvo suteiktos visos galimybės, jaučiau, kad manimi tikima, ypač, kai leido vesti pamoką.
Kaip manai, kuo svarbios praktikos mokyklose būsimam pedagogui?
Esminis dalykas yra „pasimatuoti“, koks mokytojas aš būsiu. Svarbu pamatyti ne tik stipriąsias savo asmenybės ar mokymo vietas, bet ir silpnąsias. Būtina atsakyti į klausimą, ar šis darbas tikrai man? Praktika – tai laikas pristatyti save ir kaip mokytoją. Juk po studijų reikės ieškotis darbo.
Kas tau labiausiai patinka studijuojant LEU?
LEU man suteikė tikrai daug! Pirmiausia čia radau nuostabių grupės draugų, kurie lygiai taip pat dega noru mokytojauti. Taip pat labai patyrusias dėstytojas, kurios buvo labai atviros. Studijuodamos tikrai jautėme realią situaciją mokykloje, kaip mums tam pasiruošti. Labai patiko lietuvių kalbos ir vadybos paskaitos – be galo įkvepiančios ir motyvuojančios dėstytojos. Po paskaitos esi pasiryžęs kalnus nuversti.
Kada nusprendei būti mokytoja?
Pirmoje klasėje! (šypsosi – aut. past.). Labai juokinga istorija: prie mano klasės kabojo toks plakatas su profesijomis. Jos buvo išrikiuotos nuo perspektyviausios iki mažiausiai perspektyvios. Tuo metu (prieš 15 metų) buvo labai daug pradinių klasių mokytojų, todėl ši profesija buvo pabaigoje… Dėl to liūdėjau, kad būsiu bedarbė (juokiasi – aut. past.). Ačiū Dievui, kad šiandien esu ten, kur (greičiausiai) ir turiu būti.
Jau esi ketvirtakursė, greitai baigsi studijas. Kokią didžiausią pamoką tau davė universitetas?
Pamokų tikrai gavau daug. Esminė – drąsa keisti tai, kas neteisinga pačiame ugdyme.
O kas, tavo nuomone, yra neteisinga pačiame ugdyme?
Daugiausia neteisybės – pamokoje, t. y. jos organizavime. Pamoka trunka 45 minutes (pirmoje klasėje – 35 min.). Pagal reglamentą pamoka trunka nuo skambučio iki skambučio ir nė sekundės ilgiau. Jei pamoka yra stebima audito, bent menkiausias „užtempimas“ jau bus pažymėtas kaip tobulintinas aspektas. Į visą šį trumpą laiką reikia sutalpinti sužadinimą, supažindinimą su pamokos tema, diferencijuotai išdėstyti turinį, viską aptarti ir leisti vaikams įsivertinti. Tempas toks, kad mirksėti nėra kada. Įdomesnės užduoties ar tiriamosios veiklos pamokoje ir neatsiras, nes nespėjama jos atlikti. Jei mokytoja duoda vaikams sunkesnę užduotį, bet nespėja jos aptarti ar išsiaiškinti, geriau jos neduoti iš viso. Žinoma, mokytoja turi teisę organizuoti pamokas pagal save, tačiau, jei į pamoką ateis svečių, teks spaustis, pats vedimo principas bus be įgūdžių, nes kiekvieną dieną yra dirbama kitaip. Manau, kad pagal reglamentą mokykloje turėtų būti organizuojamos ne pamokos, o veiklos.
Kaip manai, norint tapti geru mokytoju, reikalingas pašaukimas ar pedagoginės žinios?
Reikia ir pedagoginių žinių, bet pašaukimas, manau, svarbiau. Be jo – labai sunku. Darbe už entuziazmą ir atsidavimą niekas papildomai nemoka. Pašaukimas ir tikėjimas yra tie dalykai, kurie leidžia nepalūžti ir išlikti tvirtam. Reikia mylėti savo darbą, tada būsi jame laimingas.
Koks, tavo nuomone, yra mokytojo vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje?
Gal dėl pastarųjų įvykių (streiko) Lietuvoje mokytojai atrodo liūdni ir nuskriausti. Požiūris į mokytoją panašus. Gal tik visuomenėje daugiau reiškiasi švietimo institucijų ir jų padalinių asmenys. Neslėpsiu, kad šiuo metu labai reikia kelti šios profesijos įvaizdį. Jei mokytojai nekalba apie atlyginimus, jie nekalba visai. O ir atlyginimai… Jei mokytojai turėtų pilnus krūvius, tai ir gautų normalų atlygį. Pats darbas sudėtingas ir įtemptas. Gal reikėtų pagalvoti apie paankstintą pensijos amžių ar persikvalifikavimą?
Siūlai, jog reikėtų pagalvoti apie paankstintą pensijos amžių ar persikvalifikavimą. Kaip manai, nuo kelių metų reikėtų išleisti mokytojus į pensiją?
Su didžiule pagarba lenkiu galvą prieš visus didelę darbo patirtį turinčius mokytojus, tačiau šiai profesijai reikia polėkio, energijos, entuziazmo. Šis darbas tikrai reikalauja daug jėgų. Taip jau gamta sudėliojo, kad su amžiumi žmogui natūraliai norisi ramybės. Manau, mokytojai turi turėti galimybę į pensiją išeiti nuo 55 metų.
Kokius reikalavimus kelsi sau kaip pedagogei?
Nuolatinis tobulėjimas, atsinaujinimas, jokių išankstinių nuostatų.
