Gydytoja Olga Šaudvytienė Klaipėdos universitetinėje ligoninėje kasdien į pasaulį padeda ateiti net keliems naujagimiams, konsultuoja pacientes ambulatorijoje, o paskui skuba į Šilalę. Privačiame kabinete visada jos laukia didžiulis būrys moterų. Net ir išlydėjusi paskutinę pacientę, gydytoja neskuba atgal į Klaipėdą, kurioje gyvena, o suka į savo vienkiemį Žąsino kaime.
Medžius augina kaip vaikus
„Čia yra viskas, apie ką svajojau nuo vaikystės“, – sako gydytoja, atokiame kaime sukūrusi ramybės ir grožio oazę. Nuo vieškelio sodybą saugo eglės, kerojasi sodas, kuriame jau noksta obuoliai, bręsta riešutai, uogos. Greta įvairiausių formų spygliuočių alpinariumuose žiedus kelia daugybė gėlių, kvepia sausmedis, tvenkinyje šokinėja žuvys. Vienkiemio idilė – trūksta tik ant bangų besisupančios valtelės.
Bet O. Šaudvytienė ilsisi kitaip. Nemažą žemės plotą gydytoja skyrė daržui. Jame ne tik salotos ir prieskoniniai augalai –
jau paaugo burokai ir morkos, tįsta cukinijos, šiltnamyje raudonuoja pomidorai. Kaip tikrame kaime už eglučių gyvatvorės pririštas bliauna avinas, garde kudakuoja būrys vištų.
Savo augalus ji popina kaip vaikus – dažniausiai perka visiškai mažučius, nes seniai įsitikino, kad kuo didesnį pasodinsi, tuo sunkiau jis prigis, tuo labiau ir ilgiau skurs.
„Namą gali ir per metus pastatyti, o medžiui užaugti reikia dešimtmečių. Eglutės, kurias tėtis prie kelio pasodino, dar ir dabar nėra didelės“, – rodo į žaliaskares žemdirbišką gyvenimo būdą iš tėvo paveldėjusi Olga.
Gydytoja svajoja gyvenimo rudenį įsikurti Žąsine, kur jau bus suaugę medžiai ir pastatytas namas, pievoje lakstys jos aplankyti suvažiavę anūkai.
Svajojo
apie žydintį sodą
„Jaučiuosi taip, tarytum čia būčiau gimusi – kiekviena šios žemės pėda man yra labai brangi“, – tikina gydytoja, prieš dvidešimt dvejus metus į Lietuvą atvykusi iš Karagandos.
Į tą tolimą kraštą jos tėvą nuvedė negailestingas likimas. Ašaromis grįstas kelias
1949-aisiais ir prasidėjo Žąsino kaime, Šilalės rajone. Įskųsti, kad padeda miškuose besislapstantiems Lietuvos laisvės gynėjams, Barbora ir Juozas Šiaudvyčiai su dviem paaugliais sūnumis buvo ištremti į Irkutską.
Grįžęs iš tremties jaunesnysis jų sūnus netrukus žuvo – kulka jį pasivijo miške. Neturėdamas kur prisiglausti, negavęs darbo, sovietų valdžios nustumtas į visišką atskirtį, tėvynėje svetimas pasijuto ir Olgos tėtis, todėl šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kaip ir daug kitų sovietinės šalies jaunuolių, išvyko į Kazachstano plynes plėšti plėšinių.
Sukūrę šeimą ir susilaukę dviejų dukterų, Šiaudvyčiai visam laikui įsikūrė Karagandoje. Antrajame pagal dydį Kazachijos mieste devintojo dešimtmečio pabaigoje gyveno per pusę milijono žmonių. Žiemą Kazachijoje labai šalta, vasarą – beprotiškai karšta. Auginti ką nors tokiomis klimato sąlygomis – didžiulis
vargas, kasdien reikia laistyti, todėl tik nedaug Karagandos gyventojų turėjo sodus. Olgos tėvai tam nesiryžo.
„O aš visą laiką svajojau, kai užaugsiu, būtinai turėsiu sodą ir obelų. Nieku kitu kaip tik genais tokios svajonės negalėčiau paaiškinti – juk užaugome ant įkaitusio asfalto“, – juokiasi gydytoja, nuolat raginusi savo šeimą persikelti gyventi į Lietuvą.
Iš pagarbos tėvui ir seneliams ištekėjusi ji susigrąžino ir lietuvišką kilmę liudijančią jų pavardę, tik valdininkai, išrašydami asmens dokumentą, praleido vieną raidę.
Pati susirado
artimuosius
Nors tėvai kiekvieną vasarą važiuodavo į Šilalę lankyti artimųjų, Olga pirmą kartą savo protėvių žemę pamatė tik baigusi vidurinę mokyklą – dėl silpnos sveikatos į tokią kelionę jos niekada nesiveždavo. Kaip turistės atvykusios seserys vienos liko ieškoti giminių. Tačiau dėl kalbos barjero studijuoti Lietuvoje Olga nesiryžo – grįžo į Karagandą.
Vis dėlto Lietuva ją traukė kaip magnetas. Pirmasis į tėvynę grįžo Olgos tėtis, o 1992-ųjų pabaigoje Šilalės ligoninėje ginekologe įsidarbino ir O. Šaudvytienė.
Šilalėje, kur kitakalbiai visada buvo didžiausia retenybė, moteriai nebuvo lengva.
„Pirmą dieną pradėjus dirbti vyriausiasis ligoninės gydytojas įspėjo, jei ligoniai skųsis, kad nesusikalba, turėsiu išeiti. Mokiausi iš vadovėlių, skaičiau knygas, bet daugiausia išmokau bendraudama su žmonėmis. Atsimenu, sunkiausia man buvo išmokti žodį „rankšluostis“. Kai reikėdavo slaugutės jo paprašyti, visą laiką pamiršdavau, kaip jis vadinasi“, – juokiasi Olga.
Ir Olga, ir visi jos šeimos nariai gražiai kalba lietuviškai, nors gyvendami Klaipėdoje tikriausiai galėtų išsiversti ir be valstybinės kalbos. Lietuviškos dainos skamba ir Žąsino kaime, kai į sodybą susirenka plati Šiaudvyčių giminė. Dažna viešnia čia ir gydytojos dukterėčia Oksana Šafaruk – taip pat gydytoja, ukrainietė, jau penkeri metai dirbanti Rietave odontologe.
„Mano krikšto dukra Oksana, kaip ir aš, gimusi gyventi Lietuvoje“, – neslepia O. Šaudvytienė. Dar mokydamasi vidurinėje mokykloje, Oksana lankė Kijevo lietuvių bendruomenės renginius, mokėsi lietuviškų šokių ir dainų, su Kijevo lietuvių delegacijomis atvykdavo į Lietuvos dainų šventes.
Sesuo Lena vis dar gyvena Ukrainoje. „Tai irgi genai“, – mano Olga, daug kartų kvietusi seserį apsigyventi Klaipėdoje, bet taip ir neišviliojusi jos iš karo siaubiamos šalies.
Geriausiai jaučiasi Šilalėje
Viskas, kuo ji džiaugiasi Žąsino vienkiemyje, pačios sudėliota ir užauginta. Daug metų Olga rinko ir aplink vasarnamį į oranžeriją dėliojo akmenis, sodino gėles. Dabar vienkiemis galėtų varžytis su gražiausiomis Šilalės krašto sodybomis –
čia yra daugybė augalų ir jie taip išmoningai susodinti, kad galėtų pavydėti net kraštovaizdžio specialistai.
„Tai mano kūryba, nes, kaip ir visi lietuviai, esu menininkė iš prigimties – ne be reikalo svajojau studijuoti menus“, – pasakoja O. Šaudvytienė.
Gydytoja ji tapo tik todėl, kad baigusi vidurinę neįstojo į Saratovo meno akademiją – po kūrybinių egzaminų dėstytojai pasiūlė merginai dar šiek tiek pasitobulinti. Silpnos sveikatos Olgai tėvai neleido gyventi vienai toli nuo namų – pareikalavo, kad ji studijuotų Karagandoje, kurioje yra daug aukštųjų mokyklų, išskyrus meno.
Olga pasirinko mediciną. Apie ginekologiją tada net negalvojo, specializacijos pasirinkimą lėmė, kaip pati sako, noras ką nors daryti rankomis. Jai tada atrodė, kad moteriai operacinėje per sunku, o ginekologija – lyg tarpinis variantas. Didelę įtaką turėjo ir gydytojos vyro Sergejaus mama, ji dirbo gimdymo namuose.
Dabar O. Šaudvytienė – viena daugiausiai operuojančių Klaipėdos ginekologų, kasdien atliekanti ne po vieną cezario pjūvį. Universitetinėje ligoninėje darbo jai netrūksta, tačiau gydytoja kone kasdien važiuoja į Šilalę, kur visada jaučiasi esanti namuose – visus pažįsta ir visi ją pažįsta, todėl su pacientėmis gali bendrauti taip, tarsi būtų šeimos gydytoja. Kitaip ir negalėtų jaustis, nes tos mergytės, kurios gimė vos jai pradėjus dirbti Šilalėje, dabar jau pačios ateina konsultuotis, laukiasi vaikučių. „Man tai pati geriausia žinia, todėl stengiuosi, kad ir jų vaikeliai gimtų sveiki“, – tikina gydytoja.
Du dešimtmečiai senelių ir prosenelių žemėje nenuvylė iš tolimo krašto atvykusios gydytojos, nors per tą laiką visko būta. „Kad ir kas atsitiktų, negalima nuleisti rankų – visą laiką reikia eiti tik pirmyn, nes gyvenimas tęsiasi“, – įsitikinusi O. Šaudvytienė, dvasios stiprybės mokanti ir savo pacientes.
Daiva Bartkienė, „Šeimininkės“ korespondentė
