Skubant progreso link, ne visada prisimenama, koks buvo pirmasis žingsnis, arba, šiuo metu itin tinkamas palyginimas, kas gi buvo tas nulinis pacientas. Dabar, kuomet mūzos išgyvena tarsi po revoliucinį laikotarpį revoliucijai net neįvykus, vis dar svarstoma, kuriose pozicijose turėtų atsidurti kultūra pandemijos laikotarpiu – Šiluvoje tęsiasi giluminių ieškojimų ir pažinimų laikas. Todėl, teatro bienalei prabilus apie tuos, kurių pėdos išlieka mūsų keliuose, apie tuos, kurie it savotiškas avangardas ėjo pirmieji tam, kad takai būtų praminti, kultūros laukas skleidžia šviesą. It tas pandemijos metu įžiebtas „Šviesos Žemėlapis“, kuris tapo atsvara tamsiuoju COVID-19 laikotarpiu.
Šiandien, kuomet turime saugoti save ir vieni kitus, atsakingai žvelgdami ir suvokdami, jog ateities negalime kurti be istorijos pažinimo, po bienalės pradžios, kurioje į teatro pasaulį pažvelgėme per Eimunto Nekrošiaus kūrybinę prizmę, rugpjūčio 7 d. kviesime atrasi kitą svarbią kultūrinio laukio dedamąją – šiuolaikinio šokio grožį.
Šiuolaikinis šokio teatras „Aura“ – pirmasis profesionalus šokio teatras Lietuvoje. Kūrybinis kelias, kuris buvo pradėtas vedant tvirtais įsitikinimais, meile šokiui ir begaliniu atsidavimu, dirbant drauge su srities profesionalais visame pasaulyje, sukūrė jau ištisą „Auros“ legendą. Pirmieji žingsniai kaip mėgėjų teatro, įsitvirtinimas ir, galų gale, tarptautinis pripažinimas. Visą tai kelionė, kurią teatras, su charizmatiškąja vadove Birute Letukaite priešaky eina jau gerus trisdešimt metų.
Šiluvos teatro bienalėje išieškota kūrinių, kurie prisidėtų prie mūsų ateities suvokimo per praeities perspektyvas. Kitaip tariant, matytume, ką turime dabar ir iš kur tai atsirado. Suvokiant, jog mūsų matomi kūriniai – kaip medžių lapija, kuri ne egzistuotų be tvirtai žemėje esančių šaknų. Todėl Šiluvoje matysime pasirodymą šokio teatro, kurio vadovė nėra linkusi į drungnus pasirinkimus. B. Letukaitė pripažįsta, jog jai nėra priimtinas kažko darymas nepilnai ir ne iš širdies: „man nepriimtinas „drungnas” santykis. Reikia daryti tai, ką tuo metu gali daryti geriausiai, arba visai nieko nedaryti. Jeigu pasirenki šitą kelią, turi absoliučiai atsiduoti šokiui, atsiverti, išlieti savo jausmus. Ką reiškia būti scenoje? Pats judesys yra tik forma. Nors ji, žinoma, labai svarbi. Šokėjo instrumentas yra jo kūnas, kurį reikia taip parengti, kad būtų įmanoma juo išreikšti viską. Bet išlavinus kūną, reikia judėti toliau. Ne technika, ne plastika, ne judesys yra svarbiausia, o emocijos, įdėjos ir atsivėrimas. Labai svarbu gyventi įdėjimos, jausti vidinį krūvį. Tik tiems, kurie tai patiria, verta eiti į sceną.“
Vedini tokios visuminės patirties, taip pat siekiant atskleisti šokio pasaulio tarptautiškumą, šokio kalbos unikalumą, kaip savotišką esperanto bei įsišaknijimo, tarpusavio ryšių svarbą, Šiluvos teatro bienalėje rugpjūčio 7 d. 16 val. Turgaus aikštėje rodomas kūrinys „Norėčiau būti paparčio žiedu“. Tai spektaklis apie tarpusavio ryšį, apie įsišaknijimą, apie sąsajas tarp praeities ir ateities, apie buvimą. Kantriai įsikibę į žemę šaknimis auga medžiai. Pažaboti gamtos stichijas reikia laiko, prisitaikymas prie aplinkos lėtas ir meditatyvus. Šis gamtos įkvėptas spektaklis – apie medžius, arba apie žmones, kurie gyvybiškai reikalingi vieni kitiems tam, kad bendrautų, kvėpuotų, veiktų, išliktų ir nepailsdami ieškotų savo paparčio žiedo.
ŠOKIO SPEKTAKLIS „Norėčiau būti paparčio žiedu“. Choreografija Bea Debrabant (Prancūzija). Šviesų dailininkas Vladimiras Šerstabojevas. Kostiumų dailininkai Kristina Čyžiūtė, Bea Debrabant. Muzika. Dhafer Youssef „Soupir Eternal“, Hessien „Placing Shells“.
VIETA: Turgaus aikštė Šiluvoje.
LAIKAS: rugpjūčio 7 d. 16:00 val.
Renginio organizatorius: Raseinių rajono kultūros centras.
Projektą remia: Lietuvos kultūros taryba.
Projektą globoja: Raseinių rajono savivaldybė.
