Įsigaliojus Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės įstatymo nuostatoms, nors ir pavėluotai, bet pirmieji augintiniai jau suženklinti, užregistruoti ir sistema, atrodo, veikia. Įstatymas reikalingas, tačiau ne tik kablelių, bet ir daug klaustukų atsiranda ir gyventojams, ir patiems įstatymo autoriams. Vis dėlto, jeigu pasiseks, galbūt pagaliau visi sužinosime, kiek Lietuvoje auginama šunų, kačių ir šeškų.
Šiuo metu apklausų duomenimis, per 90 procentų gyventojų šį įstatymą laiko absurdišku ir aktyviai rašosi peticijose už įstatymo atšaukimą, prieš visuotinį gyvūnų ženklinimą, nes, anot jų, augintiniai bus metami lauk vien dėl to, kad daugelis negalės sau leisti papildomų išlaidų gyvūno ženklinimui.
Didėjant priešpriešai tarp gyvūnų šeimininkų, veterinarijos gydytojų ir ypač šio įstatymo leidėjų, viešai kalbama ir skaičiuojama, jog vieno gyvūno paženklinimas (įskaitant mikroschemos kainą) ir įregistravimas Gyvūnų augintinių registre preliminariai turėtų kainuoti ne daugiau kaip 10 eurų. Ar tai reiškia, kad paslauga, kuri dabar kainuoja didžiuosiuose miestuose bent dvigubai daugiau, turėtų atpigti? Ar tai įmanoma? Nors Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) yra įsipareigojusi nemokamai užregistruoti paženklintus gyvūnus, tai esamų problemų iš esmės nesprendžia. Žmonėms vis vien tenka mokėti tikrai daugiau nei 10 eurų.
Įdomupaskaityti
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos nariai ir gyvūnų gerovės specialistai ne kartą išsakė pozicijas dar įstatymo rengimo stadijoje ir siūlė aiškias priemones be papildomų išlaidų gyventojams.
Lietuvoje yra apie 2 mln. šunų ir kačių. Vieno gyvūno ženklinimas šiuo metu vidutiniškai kainuoja 20 eurų (didžiuosiuose miestuose – apie 25, regionuose – apie 15 eurų). Taigi, privalomas ženklinimas visiems gyvūnams, esant dabartinėms kainoms, pareikalaus daugiau nei 40 mln. eurų.
Būtų socialiai teisinga, jeigu gyvūnų ženklinimą kompensuotų valstybė, t. y. Žemės ūkio ministerija, per viešuosius pirkimus, minimalia savikaina nupirktų „mikročipus“ ir pavestų Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, per privačius veterinarijos gydytojus, suženklinti visus įstatyme numatytus gyvūnus. VMVT skaičiavimais, tai kainuotų iki 10 eurų vienam gyvūnui. Taigi, vietoj 40 milijonų eurų apsieitume su perpus mažiau. Į valstybės biudžetą išlaidas susigrąžintume per jau esamas rinkliavas už laikomus gyvūnus. Šiuo atveju gyvūnų savininkai mokėdami jau esamą rinkliavą už gyvūnų laikymą nepatirtų papildomų neplanuotų išlaidų, o kaimo gyventojams būtų lengviau planuoti išlaidas, kurios pasiskirstytų per kelerius metus ir nebūtų tokios skaudžios.
Neseniai pasirodė žinia, kad didžiuosiuose miestuose viešosios policijos pareigūnai gyventojų jau prašo pateikti dokumentus, įrodančius, jog gyvūnas yra paženklintas ir vakcinuotas nuo pasiutligės. Kaimuose ir rajonų savivaldybėse situacija priešinga. Kai kurie savivaldybių vadovai nemato įstatymo reikalingumo ir šį įstatymą vadina nelogišku. Iš dalies jie yra teisūs, nes įstatymas – kaip perkūnas iš giedro dangaus, o paslaugos mokestis tampa našta savivaldybių gyventojams. Todėl naivu tikėtis, jog pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, 2017 metų balandžio pirmąją bus suženklinti visi šunys, katės ir šeškai.
Dar viena situacijos sprendimo alternatyva remiasi mokslininkų duomenimis, kurie teigia, kad net nedidelis mokesčių sumažinimas gali gerokai pakeisti galutinę paslaugos kainą, todėl pereinamuoju laikotarpiu, siekiant apsaugoti gyvūnų augintojus nuo pernelyg didelių ženklinimo ir įregistravimo paslaugų kainų, būtų tikslinga peržiūrėti įstatymus ir papildomais teisės aktais įvesti amortizacinį mokesčių mažinimo mechanizmą veterinarijos gydytojams, teikiantiems gyvūnų ženklinimo paslaugas. Tai užtikrintų paslaugos kainos prieinamumą visų socialinių sluoksnių gyventojams.
Įsisiūbuojant visuotiniam nepasitenkinimui, labai trūksta informacijos, kad paženklintam ir registruotam gyvūnui suteikiamas ne tik „asmens kodas“, bet ir visi duomenys apie jį kaupiami duomenų bazėje. Tai reiškia, kad ne tik bus galima identifikuoti priklydusį gyvūną, bet svarbiausia, kad veterinarijos gydytojas, prisijungęs prie Gyvūnų registro, matys, kada ir kokia vakcina jis buvo vakcinuotas, pas kokį veterinarijos gydytoją lankėsi anksčiau, o tai suteikia galimybę užtikrinti kokybiškas paslaugas gyvūno sveikatingumui garantuoti.
Pabaigai dar kartą priminsiu, kad pereinamasis laikotarpis truks dar metus, todėl linkiu nepanikuoti ir neskubėti, atsakingai rūpintis savo augintiniais ir tuomet 2017 balandžio pirmąją išvengsime šio įstatymo pokštų.
Kęstutis Mažeika, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Marijampolės savivaldybės tarybos narys
