Turizmo sociologas, kolekcininkas, Lietuvos piligrimų bendrijos pirmininkas, VšĮ „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ direktorius, dalydamasis įžvalgomis akcentavo – jam visada nepaprastai malonu rašyti apie Šiaulius į pasaulio mokslo leidinius, džiaugtis, kai Šiauliams kur nors pasiseka. „Palyginus su kitais miestais, Šiauliai turi daug nišinio, pavyzdžiui muziejų turizmo, taip pat religinio turizmo objektų, todėl perspektyvos turizmui yra labai šviesios“, – sakė jis.
– Penkerius metus vadovaujate įstaigai, kuri organizuoja turistines keliones taip vadinamuoju siauruku nuo Panevėžio iki Rubikių (Anykščių r.). Šiauliuose prieš šimtą metų irgi buvo siaurukas – Gubernija-Biržai siaurasis geležinkelis, kuris nuo 1931 m. net veikė mieste, stotelės buvo J. Basanavičiaus ir Aušros al. bei Vilniaus ir Tilžės g. sankirtose. Gal ir Šiauliams vertėtų siauruką atkurti?
– Istorinis geležinkelis tikrai yra turizmo objektas, siaurieji geležinkeliai visoje Europoje ir pasaulyje yra vertinami, turistų gausiai lankomi. Yra net speciali kategorija turistų, kurie lanko visoje Europoje geležinkelius ir nori visus maršrutus pravažiuoti. Mūsų siaurukas yra vienintelis veikiantis Lietuvoje, jo ilgis 68 km. Nors ir nėra tokio reiso, kad vienu kartu gali pravažiuoti tuos 68 km, bet žmonės iš užsienio renkasi tinkamas datas, kad galėtų per kelis kartus visą kilometražą įveikti.
Siauruko ir geležinkelio paveldo populiarumas tarp turistų būtų. Nors tai papildomas traukos objektas, bet labai brangi infrastruktūra, brangūs šilumvežiai ir kt. Reiktų įvertinti Šiaulių turizmo koncepciją ir skaičiuoti, ar įmanoma būtų integruoti siauruką į kitas miesto turistines sritis ir prioritetus.
Kai man sako, kad reikia atkurti siaurukus Biržuose, Pakruojyje, atsakau, jog pirma išsaugokime tą, kurį turime. Tai būtų didelis pasiekimas, nes tikrai reikia daug lėšų infrastruktūrai, tiltams remontuoti, pabėgiams kloti, depui ir stotims atnaujinti ir pan.
– Lietuviškas siaurukas kažkuo skiriasi nuo kitų Europos siaurukų?
– Lietuva, vienintelė iš Baltijos šalių, neturi veikiančio garvežio. Norisi atkurti tokį veikiantį istorinį garvežį, kuris nors ir leidžia juodus dūmus, bet šimtą metų buvo neatskiriama Lietuvos transporto sistemos dalis. Tai sudarytų naują traukos objektą, visi norėtų važiuoti tokiu istoriniu garvežiu. Mes jį jau turime, bet tik kaip eksponatą. Reikia garo katilą suremontuoti, kad jis imtų veikti. Tada įtrauktume į mūsų maršrutus.
– O kokias paslaugas dabar siūlote turistams?
– Vos pradėjęs dirbti pasiūliau kalėdinio siauruko programą. Per penkerius metus jau daug lietuvių ir užsieniečių ją išbandė, mielas ir šiltas maršrutas tapo labai populiarus, nes keliaujama su nykštukais, šventine programa, traukinys būna papuoštas lemputėmis, o Surdegio stotyje pasitinka Kalėdų senelis ir kalėdinis miestelis.
Populiari ir gastronominio siauruko programa. Stotelėse sustojama, ragaujama įvairių valgių, susipažįstama su patiekalų istorija, stoties ir geležinkelio istorija ir kt. Mes prisideriname prie įvairių populiarių švenčių, neseniai rengėme Atvelykio kelionę, vyksta gegužinės, alaus šventės, siauruko gimtadieniai. Viena naujienų, kurią man pavyko padaryti – važiuojanti siauruko pirtelė. Važiuojant ant bėgių yra galimybė pasikaitinti pirtelėje ar pasilepinti kubile – kol kas vienintelė tokia turistinė paslauga pasaulyje.
Naujos programos tikrai pritraukė turistų. Kiekvienais metais keleivių būna daugiau kaip 25 tūkst. Kai pradėjau dirbti, keleivių buvo 13 tūkst. Veiklos pajamas padidinome 2,5 karto, tačiau daug lėšų reikalauja infrastruktūros išlaikymas. Džiugu, kad garsas apie siauruką sklinda vis plačiau, mažėja žmonių, nieko negirdėjusių apie siauruką, nors Lietuvos gyventojų apklausos rodo, kad apie 40 proc. žmonių vis dar nieko apie siauruką nežino.
Rengdami keliones mes prisidedame prie regioninio turizmo, patyriminio turizmo, lėtojo turizmo krypčių, kurios dabar ypač populiarios. Pats siaurukas važiuoja labai lėtai, jo maksimalus greitis 30 km per valandą, o važiuojama 20-25 km per valandą greičiu, tad galima ramiai mėgautis kraštovaizdžiu.
– Jūsų knyga „Lietuvos šventovės atvirukuose“, kurią pristatėte Šiauliuose, taip pat galėtų tapti lėtojo turizmo programa?
– Knyga – tai atvirukų kolekcija nuo pirmųjų atvirukų XIX a. pabaigoje iki 2025-ųjų. Knygoje yra 3 400 atvirukų, kuriuose bažnyčios, cerkvės, sinagogos, mečetės, lurdai, kryžiai. Daugiausia knygoje krikščioniškų šventovių, jos Lietuvoje ir kraštovaizdžio objektai, ir lankomi religiniai objektai. Atvirukuose taip pat atsispindi ir miestų bei miestelių raida. Pavyzdžiui, kalbant apie Šiaulius, matosi, kaip miestas atrodė pirmuosiuose atvirukuose ir dabar, kaip atrodė gatvės ir namai aplink dabartinę Šiaulių katedrą prieš 100 metų ir dabar.
Knyga kartu yra ir atvirukų istorija, nes matosi, kaip kito dizainas, apipavidalinimas, vaizdų išdėstymas, nuotraukų kokybė. Knyga suskirstyta į penkis periodus: nuo XIX a. pab. iki I-ojo pasaulinio karo, I-asis pasaulinis karas, tarpukario Lietuva, sovietmetis ir Lietuva po 1990-ųjų metų.
Kai kurie atvirukai labai reti, muziejai knygoje atrastų atvirukų, kurių jie neturi ar pirmą kartą mato. Man širdis suspurdėdavo, gavus retą atviruką. Pirkau jų aukcionuose, iš kitų kolekcininkų, įsigydavau atvirukų mainuose. Brangiausias atvirukas kainavo daugiau kaip 300 Eur. Knygą išleidau, norėdamas sukauptą istorinę medžiagą viešinti.
O kalbant apie turizmą, esu Šiauliams svarbaus piligriminio maršruto „Malonių kelias“ kūrėjas. Šis maršrutas apima keturias savivaldybes: Šiaulių miestą, Raseinių, Kelmės ir Šiaulių rajonus. Dalyvauju religinio turizmo ir piligrimystės renginiuose, tarptautinėse mokslinėse konferencijose, kuriose analizuojame religinį turizmą ir šventąsias vietas. Kasmet Europos ir Azijos šalyse rengiamos šios temos mokslinės konferencijos.
Šiemet sausį konferencija vyko Filipinuose, kur krikščioniškas tikėjimas ir paveldas labai ryškus. Maniloje Nazariečio procesijoje, kai gatvėmis vežama Jėzaus nešančio kryžių skulptūra, dalyvavo daugiau kaip 9 mln. maldininkų, procesija truko 30 valandų. Aš su žurnalistais stovėjau ir 4 val. laukiau ant tilto, kol stebuklinga laikoma skulptūra pro mus pravažiuos lydima milijoninės minios. 2015 m. šioje procesijoje dalyvavo 12 mln. maldininkų.
Pernai dalyvavau konferencijoje Indijoje, o tuo metu vyko Indijos pagrindinės piligriminės šventės – Kumbha Mela – maudynės Gangos upėje. Šiame išskirtiniame festivalyje per 45 dienas apsilankė daugiau kaip 660 mln. maldininkų.
– Ar piligrimams infrastruktūra pasaulyje ir Lietuvoje pakankamai gerai sukurta?
– Lietuvoje pakankamai. Aišku, apie kelis piligriminius maršrutus dar galime diskutuoti: trūksta žymėjimų, informacijos ir kt. Užsienio piligrimus labiau trauktų parodomųjų žygių organizavimas, bet šiaip turizmo infrastruktūra nebloga, o religinių objektų turime daug. Vien Kryžių kalnas kiek sutraukia turistų iš viso pasaulio, tačiau viešinimo niekada per daug nebūna…
– O galima įvardyti, kiek procentų piligrimų keliauja tikėjimo vedini, o kiek turi kitokių tikslų?
– Visame pasaulyje, ne tik Lietuvoje, dabar pastebima tendencija, kad dažno į piligriminę kelionę išsiruošusio žmogaus vidiniai motyvai yra nesusiję su religija. Jų motyvai – naujos kultūrinės patirtys, sportas, pažintys, rekreacija, geras laiko praleidimas ir kt.
Esu atlikęs sociologinį tyrimą, kuris parodė, kad trečdalis piligrimų keliauja dvasinių religinių motyvų vedini, trečdalis keliauja dėl laisvalaikio praleidimo, o dar trečdalis piligrimystę traktuoja kaip vidinių pokyčių ritualą, jie nori kelią įveikti, jog save išbandytų, geriau pažintų, pradėtų naują gyvenimo etapą.
Mano paties kelionių motyvai įvairūs, dažnai keliauju kaip mokslininkas, fotografuoju, pakalbinu piligrimus. Esu sudaręs keliautojų tipologiją ir išskyręs 12 su religija susijusių keliautojų tipų. Vieni keliauja dėl stipraus tikėjimo ar noro jį sustiprinti, kiti keliauja kaip į kultūrinio turizmo vietas ar vedini smalsumo, dar kiti į religinio turizmo vietas patenka atsitiktinai ar draugų kompanijoje. Yra ir tokių, kurie į šventas vietas keliauja pardavinėti suvenyrų, arba tokių, kurie keliauja vogti, yra kišenvagiai. Paskutinį tipą pavadinau antipiligrimais. Jų vertybės neturi nieko bendra su tradiciniais religinių kelionių motyvais, nes jie ten vyksta rengti teroristinių aktų. Ačiū Dievui, Lietuvoje dar tokių nutikimų nefiksuota.
Apie autorių
Dr. Darius Liutikas baigė Šiaulių Dainų vidurinę mokyklą (dabar – Dainų progimnazija), yra žinomas turizmo sociologas, kolekcininkas, Lietuvos piligrimų bendrijos pirmininkas, VšĮ „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ direktorius. Jo mokslo interesų sritys – turizmas, turizmo sociologija, vertybinės kelionės, religinis turizmas ir piligrimystė, religijos ir kultūros sociologija, laisvalaikio sociologija, turizmo psichologija, turizmo rūšys. Tyrimų tematika paskelbė daugiau kaip 70 mokslo ir mokslo populiarinimo publikacijų, perskaitė daugiau kaip 50 pranešimų tarptautinėse ir nacionalinėse konferencijose kaip pranešėjas ar kviestinis pranešėjas.
Jis taip pat yra vienas iš piligrimystės ir religinio turizmo tyrimų pradininkų Lietuvoje. Kompleksiškai analizuoja piligrimystės reiškinio fenomenologiją ir šventų vietų geografiją.
Dr. Dariaus Liutiko knyga „Lietuvos šventovės atvirukuose. Bažnyčios, cerkvės ir sinagogos miestų ir miestelių kraštovaizdyje“ – unikalus leidinys, atveriantis sakralinių vietų grožį per istorinių atvirukų estetiką. Tai ne tik knyga, bet ir laiko kapsulė, leidžianti pamatyti, kaip keitėsi mūsų kultūrinis ir dvasinis kraštovaizdis.
