Pauliaus Lileikio fotografijų paroda „Fotoamnestija 1988-1999“

Gruodžio 1 d., 17 val., Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos Galerijoje 13 L bus atidaroma Pauliaus Lileikio fotografijų paroda bei pristatomas leidinys „Fotoamnestija 1988-1999“.

Šiuo pristatymu Lietuvos spaudos fotografų klubas pradeda fotografų autorinių parodų ir leidinių seriją, atskleisiančią dokumentinės, tikrosios fotografijos prasmę ir energiją šiandienos sekliame, gelmę prarandančiame pasaulyje.

„Fotoamnestija“ – giliai fotoarchyvuose įkalintų atgimstančios Lietuvos vaizdų, įamžintų 1988–1999 m., inventorizacija. 50 darbų – tarsi 50 bylų, unikaliais fotovaizdiniais fiksuojančių atgimstančios Lietuvos įvykių raidą ir transformacijos periodą. Vizualus ir konceptualus savo archyvų peržiūrėjimas leido skelbti fotografiškąją amnestiją primirštoms erdvėms – portretams, įvykių akimirkoms, vaizdams – liudijančioms tiek ypatingą tautos dvasią, tiek kontrastingą sistemų kaitos periodą“ – parodos ir ją lydinčio leidinio įvade rašo Paulius Lileikis.

Straipsnyje „Apie vaizdo chemiją“ menotyrininkas Virginjus Kinčinaitis rašo: „Kita vertus, revoliuciniai Sąjūdžio laikai buvo parankūs avantiūrai ir iššūkiams. Juk reikėjo sukurti naują tikrovės vaizdavimo būdą, apie kurį brandžiame socializmo liūne niekas negalėjo pagalvoti. Įsisiūbavus Atgimimui reportažinei fotografijai nepalankus sovietinio įšalo statiškumas staiga nugarmėjo į prarają ir jį pakeitė nesibaigiantis vyksmas, kuriam toli gražu ne visi fotografai buvo pasirengę. Į šį naują įvykių verpetą galėjo nerti tik patys drąsiausi arba įžvalgiausi fotografai. Vieni gyveno veiksmo energija, kiti viską vertino per atstumą ir kūrė vaizdų archyvą ateičiai. Antru variantu galima pavadinti Romualdo Požerskio fotografijų albumą „Lietuva 1988–1993“, kuriame akivaizdus estetizuotas stebėtojo atstumas, išankstinė įvykių archyvavimo intencija. P. Lileikis priklausė pirmiesiems, stebėtojo ir dalyvio vaidmenys jo atveju susilydė naujovių trokštančios kameros dinamikoje, jos įžūliame skvarbume, gebėjime akimirksniu atpažinti naujus užgimstančios tikrovės ženklus.

Tokios charakterio savybės buvo būtinos, nes Sąjūdžio laikotarpiu visuomenėje vyko nauji tektoniniai lūžiai ir cheminės reakcijos. Institucinės trintys ir simbolių dalybos gamino iki tol nematytas energijos formas. Dėliojosi hibridiški, minkšti, lankstūs, kristaliniai naujos tikrovės dariniai. Senos uolienos tirpo ir garavo, o revoliuciniai demonstracijų šūksniai stingo naujuose paminklų luituose. Tvyrojo kraujo kvapo, laisvės vėjų ir ūkanoto belaikiškumo atmosfera. Visa tai peršvietė akinantys geidžiamos ateities spinduliai. Kartais atrodo, kad P. Lileikis tiesiog jaunatviškai skubino savo fotografijomis šios išsvajotos, utopinės ateities išsipildymą“, V. Kinčinaitis tuo pačiu įžvelgia ir Pauliaus Lileikio kūrybos istorinę prasmę: „Kadangi kiekvienas mūsų į praeitį sugrįžtame jau individualiu, vaizduotės ir užmaršties iškraipytu savo prisiminimų taku, tokios svarbios dabar atrodo P. Lileikio pastangos pagauti kolektyvinių, gaivalingų išgyvenimų akimirkas, kurios vėl tampa istorijoje pamesto bendrumo liudijimu. <…> P. Lileikio smalsumas ir jaunatviškas įžūlumas sugebėjo sukurti emocionalų ir individualizuotą istorinių įvykių dokumentą“.