Skurstantys žmonės sudaro didelę mūsų visuomenės dalį: kas penktam šalies gyventojui trūksta maisto, drabužių, jie neišgali užsitikrinti orios buities. Paradoksalu, tačiau net tokia didelė žmonių grupė dėl vis dar giliai įsišaknijusių stereotipų dažnai tampa tarsi „nematoma“.
Skurdas kiekvienam gali smogti labai staigiai – net pasiturinčiai gyvenantys žmonės nuo jo tampa neapsaugoti susidūrę su nelaimingais atsitikimais, netekę darbo, namų ar artimųjų, visuomenės palaikymo, sako Miglė Petronytė, „Maisto banko“ komunikacijos vadovė ir Nacionalinio skurdo mažinimo tinklo valdybos narė.
Lietuvoje, pasak pašnekovės, sunkiausiai gyvena vienišos senjorės – beveik kas antra jų susiduria su skurdu. Ši grupė yra viena labiausiai „nematomų“, nes dažnai jų problemos lieka nepastebėtos ir nepakankamai sprendžiamos. Taip pat sudėtinga gyventi neįgaliesiems, vienišiems tėvams, sveikatos sunkumų patiriantiems ir darbo netekusiems žmonėms.
Pagalbos šie žmonės prašo dėl daugybės skirtingų priežasčių.
„Deja, nemažai žmonių į „Maisto banką“ atkeliauja dėl įvairių nelaimių, pavyzdžiui, netikėtų ligų ar gaisrų. Skurdas žmogui gali smogti labai staigiai, tačiau visada būna kažkoks pirmas žingsnis – kažkas nutinka. Tai gali būti darbo praradimas, liga, sudėtingos skyrybos ar šeimos maitintojo netektis. Šie įvykiai dažnai atveda prie kitų skurdo pasekmių, tokių kaip įsiskolinimai, mažesnis dėmesys fizinei ir psichologinei sveikatai, o galiausiai ir pasitikėjimo savimi praradimas“, – sako M. Petronytė.
Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo užsakyto tyrimo duomenimis, praėjusiais metais net 14,3 proc. Lietuvos gyventojų trūko pinigų maistui. Tarp gaunančių žemiausias pajamas – beveik kas trečiam žmogui.
„Nematomais“ nesąmoningai paverčia ir pati valstybė
M. Petronytė sako, kad jei valstybės socialinės paramos sistema gebėtų sureaguoti greitai ir padėti žmogui skurdo link žengiant tik pirmuosius žingsnius, galbūt skurdo pasekmių ir jų paliestųjų būtų mažiau. Tai, anot jos, galėtų padaryti ir nevyriausybinės organizacijos, tačiau šis sektorius susiduria su dideliu finansinių resursų trūkumu, todėl pagalba teikiama tik tiek, kiek įmanoma.
Kai kuriais atvejais pati valstybė prisideda prie žmonių tapimo socialiai remtinais, nors to būtų galima išvengti, pastebi M. Petronytė. Pavyzdžiui, neišvystytas paslaugų sektorius gali stipriai paveikti žmogaus gyvenimą.
„Žinau atvejį, kai moteris atokiame kaime neteko darbo, nes savivaldybė panaikino autobuso maršrutą, einantį pro jos namus. Neturėdama automobilio, vairavimo įgūdžių ir santaupų, ji prarado galimybę pasiekti darbovietę. Taip žmogus įstumiamas į skurdą, o sutaupytos lėšos autobusui galiausiai valstybei kainuoja per socialinę paramą”, – dėsto „Maisto banko“ atstovė.
Dar viena labai opi problema – šių žmonių neįtraukimas į sprendimų priėmimo procesus.
„Jei matome, kad švietimo problemos sprendžiamos pasitariant su mokytojais, žemdirbystės klausimai – su ūkininkais, tai socialinių problemų sprendimai, deja, retai apima pačius stokojančius asmenis. Tačiau būtent tie sprendimai, kuriuose jų balsas nėra išgirstas, tiesiogiai juos ir paliečia. Be to, šių žmonių problemos, priešingai nei ekonomikos, inovacijų ar verslo klausimai, retai pasiekia viešąsias diskusijas“, – teigia M. Petronytė.
Visuomenės stereotipai smukdo psichologiškai
Pašnekovė pasakoja, kad dar prieš keletą metų „Maisto bankas“ paramą dalindavo jau paruoštais paketais. Sunkiau gyvenantys žmonės galėdavo ateiti ir pasiimti maišelį su savanorių atrinktais produktais. Šiuo metu jau veikia maisto atiduotuvės, kur kiekvienas žmogus gali pats pasirinkti, ko nori, ką valgyti leidžia jo sveikata.
„Po šio žingsnio sulaukėme ne vieno pikto komentaro, kad šie žmonės turėtų būti dėkingi už tai, kad maisto gauna nemokamai, o čia dar ir gali pasirinkti, ar ne per gerai jiems? Man atrodo, kad tokie komentarai puikiai iliustruoja, kaip kartais visuomenė mato sunkiau gyvenančius žmones – tarsi jie net neturėtų teisės rinktis. Tačiau kuo daugiau įvairių iniciatyvų atsiranda, kuo daugiau kalbame ir pasakojame apie skurdo realijas, priežastis ir pasekmes, tuo daugiau empatijos sugebame atverti žmonių širdyse“, – sako ji.
Ji taip pat sako susidurianti su stereotipu, esą paramos prašantys žmonės dirbti nenori, yra susitaikę su skurdu, „nematomų“ vaidmeniu visuomenėje. Išmokos dažnai nepadeda užtikrinti orios gyvenimo kokybės, todėl daugelis šių žmonių siekia užsidirbti savo pinigų ir išvengti priklausomybės nuo pašalpų, tačiau tai gali būti sudėtinga dėl ribotų galimybių.
„Dažnai nesusimąstoma, kad šie žmonės gali turėti sveikatos problemų arba susidurti su logistinėmis kliūtimis, norėdami pasiekti darbo vietą. Gyvenant didmiesčiuose, kur darbo vietų gausa gali pasirodyti savaime suprantama, sunku suvokti, kad daugelyje Lietuvos regionų darbo vietų tiesiog nėra arba jų yra per mažai“, – tikina M. Petronytė.
Ilgalaikė atskirtis ir nesugebėjimas pagerinti savo gyvenimo situacijos gali sukelti gilų beviltiškumą. Ilgainiui „nematomi“ asmenys gali pradėti vengti bet kokio bendravimo, nes bijo atstūmimo, pažeminimo ar neigiamos reakcijos iš kitų žmonių.
„Maisto bankas“ nuotraukos
