Tautinio paveldo produkto sertifikatas I. Gačionienės riešinėms, skiautinių kilimėliams, užklotams suteiktas 2011 metais. „Skiautiniai Lietuvoje ilgai nebuvo laikomi menu, juolab tautiniu paveldu. Anksčiau juos siuvo iš neturto: neišmesdavo nė vieno sveiko audinio lopelio, kartais pavykdavo iš jų kažką gražaus sukurti, bet dažniausiai daug meninės fantazijos neįdėdavo. Tautiniu paveldu skiautiniai pripažinti neseniai. Tai atkaklios ir talentingos skiautininkės Gražinos Kriaunevičienės nuopelnas. Ją ir laikau pagrindine savo mokytoja“, – pasakoja palangiškė.
Skiautiniai tautodailininkę užbūrė dar vaikystėje – prie jos lovelės kabėjo skiautinių kilimėlis. Tiesa, ne mamos siūtas, o 1960 metais Rokiškio turguje pirktas: mama moteriškų darbų neišmanė, o štai senelio, pas kurį mažoji Irena leido vasaras, sesuo Elena Petraškaitė mokėjo siūti, verpti vilnas, austi, megzti, nerti. Iš jos mergaitė išmoko nerti, megzti, siūti. Teta siuvo ne tik drabužius, bet ir skiautinius, tik šių siuvinių tuomet niekas taip nevadino, jie buvo tiesiog takeliai.
Vaikystėje regėtos skiaučių spalvos, ornamentai Irenai stipriai įstrigo atmintyje. 1990 metais žurnale „Burda“ aptikusi skiautinius neatsispyrė pabandyti, nors vokiečių kalbos nemokėjo. Netrukus aptiko įvairios literatūros gimtąja kalba, įsigijo G. Kriaunevičienės knygą „Dėk skiautę prie skiautės“, baigė skiautinių siuvimo kursus.
Smulkiau gražiau
„Pažintį su skiautinių menu pradėjau ne nuo mažų darbelių – iš karto ėmiausi siūti lovatiesę! Šiek tiek prisvilęs išėjo pirmasis blynas: norint nepriekaištingai pasiūti gražų rankdarbį, reikia ir žinių, ir patirties, taip pat atidumo – siūlės, visos linijos turi būti itin tikslios ir tiesios. Dabar lovatiesę galiu pasiūti per mėnesį“, – šypsosi Irena ir vardija, kad ne tik siuva lovatieses, staltieses, kilimėlius, padėkliukus, bet ir daro įvairias smulkias interjero grožybes vis kita skiautinių technika: „rąstų trobelė“, „katedros langai“, „bargello“, „jo-jo“, „hanahi“ ir kt. Tautodailininkei smalsu išbandyti kuo įvairesnius skiautinių siuvimo būdus, bet labiausiai žavi skiautiniai iš juostų: susiuvi tarpusavyje kelias, įvairiai sukarpai, paskui tereikia sujungti į skirtingus ornamentus.
Skiautinių meistrė kūrybingai panaudoja senus drabužius, medvilnės, plono lino, mišrių pluoštų atraižas, kurių randa dėvėtų drabužių parduotuvėse, ypač vertina smulkiai margintus audinius – jie itin gražiai atrodo skiautiniuose. Irena įsitikinusi, kad šiuose rankdarbiuose nėra tarpusavyje nederančių spalvų – taip tik atrodo, kai siuvi atskirus blokelius. Šią tiesą patvirtina iš smulkių skirtingų spalvų likučių pasiūtas užklotas – jis atkreipė muziejininkų dėmesį, buvo įtrauktas į lietuvių tautinio paveldo albumą.
„Ne mažiau žavūs monochrominiai siuviniai. Esu pasiuvusį skiautinį vien iš pilkos spalvos atspalvių. Išėjo labai elegantiškas ir subtilus“, – tikina I. Gačionienė. Ji atkreipia dėmesį, kad siūti skiautinius iš stambių detalių greičiau ir paprasčiau, bet jai gražesni smulkūs ornamentai, todėl audinį sukarpo ne platesnėmis nei 5 cm juostomis.
Pasak tautodailininkės, kartais skiautinio idėją ilgai brandina galvoje, o kartais ji kyla spontaniškai, kai įkvepia audinys, pamatytas ornamentas, nauja technika.
„Žaviausia, kad siūdamas skiautinį niekada nežinai, koks bus rezultatas: tai pritrūksta audinio, tai dėlionė nepatinka, norisi pridėti kitą spalvą, pakeisti rankdarbio dydį… Dar viena, bent jau man labai svarbi skiautinių ypatybė, yra ekologija. Tapome vartotojiška visuomene, linkusia nereikalingus daiktus išmesti, o skiautiniai – puikus būdas drabužiams suteikti antrą gyvenimą“, – įsitikusi Palangoje gyvenanti gražiadarbė.
Liaudiški raštai
Irenos silpnybė smulkioms dėlionėms pastebima ir jos riešinėse: raštų trapumas, motyvų įvairovė, spalviniai deriniai stebina unikalumu.
„Dukters prašoma esu numezgusi vieną kitą porą modernesnių riešinių, bet labiausiai mane traukia tradiciniai pavyzdžiai. Jiems pritaikau juostų, audimo raštus, labai dažnai improvizuoju, savaip perkuriu motyvą sujungdama į vieną kelis arba tą patį savaip pakoreguoju – galiu sukurti iki septynių skirtingų raštų variantų. Tuo pačiu raštu tos pačios spalvos siūlais ir karoliukais niekada nemezgu“, – tvirtina I. Gačionienė. Riešines ji pradėjo megzti prieš septynerius metus, Palangos tradicinės tekstilės mokymo centre baigusi sertifikuotos riešinių meistrės Birutės Čepienės kursus. Šiems aksesuarams Irena renkasi labai ploną, kūdikių mezginiams skirtą itališką merinosų vilną, sumezga labai kietai, raštams renkasi smulkučius čekiškus arba japoniškus karoliukus, pastarieji kokybiškesni, be to, būna skirtingų formų – galima išgauti skirtingus rašto efektus. Dažnai mezgėja įmaišo ir kur kas didesnių karoliukų, Svarovskio kristalų.
„Gražus raštas svarbu, bet kur kas svarbiau tinkamai parinkti karoliukai. O jie labai apgaulingi: maišelyje – vienos spalvos, mezgant jau kitos, o ant rankos riešinėje atrodo vėl kitaip, be to, skaidrūs karoliukai ant tamsaus pagrindo prapuola, juos geriau derinti su šviesiais siūlais. Kuo karoliukai smulkesni, tuo raštas dailesnis“, – pataria Irena. Tautodailininkė neatsispiria pereinamų spalvų motyvams: tokiai vienai riešinei pagal konkrečią spalvinę seką tenka suverti per 1 000 karoliukų.
Karoliukų vėrimas – nuobodus ir ilgai trunkantis darbas. Pasak palangiškės, didžiausias azartas apima mezgant pirmą riešinę: smalsu kuo greičiau pamatyti rezultatą, o štai megzti antrąją jau nelabai įdomu, todėl Irenos mezginių kraitelėje neretai guli kelios pradėtos riešinių poros.
Nei savo skiautinių, nei riešinių I. Gačionienė neskaičiuoja, kuria ir iš malonumo, ir pagal užsakymus, nors tai daryti jai ne itin patinka – nemėgsta apribojimų, kuriuos diktuoja klientai. Mezgėjos riešinės kartu su Palangos tradicinės tekstilės mokymo centro lankytojų ir kitų šio krašto tautodailininkų darbais ne kartą eksponuotos įvairiose parodose, jomis žavėjosi vokiečiai, o šią žiemą – Madride vykusios kalėdinės mugės lankytojai.
„Negaliu tiksliai atsakyti, skiautinius ar riešines labiau mėgstu daryti. Riešinės – tradicija, neatsiejamas šaltojo sezono aprangos atributas, jas dažniausiai tuomet ir mezgu. Megzti reikia kietai, todėl greitai pavargsta rankos, o tada imuosi skiautinių. Jie ne tik poilsis rankoms, bet ir atgaiva širdžiai: juk prisiminimas apie prie lovos kabėjusį kilimėlį – laiškas iš vaikystės“, –
sako Irena Gačionienė.
Eglė Leonovienė, „šeimininkės“ korespondentė
Irenos Gačionienės asmeninės nuotraukos