Nors žiema – laikas, kai sodo augalai miega, o sodininkai irgi gauna progą nors truputėlį pailsėti, kai kurie sodo kenkėjai – graužikai, kiškiai, stirnos sumažėjus jiems tinkamo maisto, būtent šiuo metu suaktyvėja. Jų padaryta žala, ypač jauniems medeliams ir krūmeliams gali būti mirtina, todėl būtina pasirūpinti tinkama jų apsauga. Kaip tai padaryti, pataria sodininkystės krypties biomedicinos mokslų daktaras Malinausko medelyno savininkas Kęstutis Malinauskas.
Pasak specialisto, patys pavojingiausi sodo augalams – pelėnai ir pelės. Jie ypač dažnai pakenkia sodams, įkurtiems toliau nuo gyvenviečių, kur graužikams nėra pasiekiami žmonių aruodai. „Patys esame ne kartą nuo jų nukentėję. Prieš keletą metų graužikai mums sunaikino net kelis šimtus medelių“, – prisipažino jis. Šaltuoju metų laiku pelėnai ir pelės mėgsta po medžiais ir krūmais įsirengti urvus – tai suteikia jiems patikimą slėptuvę nuo plėšrūnų, o šaknys ir apatinė kamieno dalis tampa maisto šaltiniu. Pelėnų ir pelių buveines galima atpažinti iš aplink augalo šaknis matomų urvų, ir to, kad pažeistos šaknys bei 10-15 cm nuo žemės esanti kamieno dalis. „Įprastai jie augalą nugraužia labai sąžiningai – jį apnuogina iki medienos, galimybių augalui išgyventi lieka labai mažai“, – perspėjo K. Malinauskas.
Labiausiai graužikai mėgsta obelis, tad jas saugoti reikėtų labiausiai, tačiau esant šaltai žiemai neatsisako ir kitų vaismedžių bei vaiskrūmių. „Tiesa, su vaiskrūmiais problema yra mažesnė – jie paprastai turi labai daug smulkių šaknų, tad graužikų padaryta žala retai kada būna lemtinga“, – kalbėjo sodininkas.
Geriausia apsauga nuo pelėnų ir pelių – tvarka sode. Nenupjauta žolė, lapų ir šakų krūvos sudaro itin palankias sąlygas jiems įsikurti. Esant sniegui, jį aplink medelius reikėtų stipriai sutrypti – tai apsunkina urvų rausimą. Jei yra matomų urvų – juos reikėtų užkasti.
Jei pelėnų ir pelių vis tiek daug – galima juos nuodyti. Pasak K. Malinausko, nuodų pasirinkimas parduotuvėse dabar yra labai didelis. Geriausia įsigyti specialias dėžutes nuodams dėti ir pirkti tokius nuodus, kuriuos galima jose pritvirtinti – į šias dėžutes niekas kitas negali patekti, be to, graužikai negali nuodų išnešti į lauką – taip apsaugomi kiti naminiai ar laukiniai gyvūnai. Ant dėžutės būna nurodyta, kokį plotą ji „aptarnauja“, paprastai jis būna iki 100 kvadratinių metrų ar daugiau, taip galima paskaičiuoti, kiek dėžučių atitinkamo dydžio sklypui reikia. Tačiau reikėtų stebėti, kaip nuodai vartojami – kai pilnai suvalgomi, dėžutę reikėtų kuo greičiau papildyti. Tai daryti reikėtų iki pat pavasario – maždaug iki gegužės. „Nereikėtų skubėti dėžučių kuo greičiau nurinkti – pavasarį atsiranda daug naujų burnų, kartais didžiausia žala ir būna padaroma būtent pavasarį“, – teigė žinovas.
Jaunų medelių ir krūmelių žiemą mėgsta paskanauti ir kiškiai. Šaknų jie neliečia, tačiau nugraužia žievę nuo apatinės kamieno dalies (įprastai iki pusės metro aukštyje). Kad pasidarbuota kiškių, galima atpažinti iš to, jog paprastai jie nugraužia žievę tik iš vienos pusės (nebent žiema būtų labai sunki ir ilga, tuomet nužievina visą kamieną) ir žymė būna labai tolygi, tarsi būtų nurėžta peiliu. Nors kiškių apsilankymas sode mažiau pavojingas, nei pelėnų ar pelių, kartais augalams jis vis tiek gali būti mirtinas. Pažeistam augalui tenka sutelkti jėgas žaizdų gijimui, jis lėčiau auga ir mažiau dera, be to iškyla papildomų pavojų – apnuoginus kamieną lengvai įsimeta ligos, įsiveisia įvairūs kenkėjai. Negana to, apgraužtam medeliui ar krūmeliui yra žymiai sunkiau pakelti šaltį.
„Jei pelėnai ir pelės labiausiai mėgsta jaunus medelius ir krūmelius, kiškiai mielai graužia ir vyresnius augalus. Esu matęs jų apgraužtus net ir didelius medžius“, – prisiminė vyras. Pasak jo, kiškiai taip pat labiausiai vertina obelis, netgi yra tam tikros veislės, kurios nuo jų kenčia labiausiai, pavyzdžiui, „Auksis“, „Rubin“, „Spartan“. „Kolegų medelyne vienos medžių eilės buvo labai stipriai pažeistos, kitos – iš viso neliestos: matėsi, kad rinkosi pagal veisles“, – pastebėjo jis. Taip pat kiškiai labai mėgsta vyšnaites, slyvaites ir tiesiog dievina šilauoges – kartais nugraužia jas beveik iki pat šaknų.
Patikimiausias būdas apsisaugoti nuo kiškių – sodą aptverti. Tačiau šis būdas – brangus. Tvoros tinklo akys turėtų būti ne platesnės kaip 10 cm, nes pro didesnius jauni ar nuo bado sulysę kiškiai gali pralįsti. Be to, tvora turėtų būti bent 50 cm įkasta į žemę, nes kitaip kiškiai ar kiti gyvūnai gali nesunkiai prasikasti (kiškiai ne tik moka patys kasti, bet ir mielai naudojasi kitų gyvūnų padarytomis landomis).
Taip pat galima tverti individualius augalus ar jų grupės – pavyzdžiui, šalia augančias šilauoges. Apsaugoti individualius augalus žmonės naudoja įvairius tinkliukus, agroplėvelę (jie neturėtų būti juodi, nes tuomet augalo kamienas kais), medžiagą, kartoną, eglišakius.
Yra ir įvairių repelentų, pavyzdžiui, visiškai natūrali kiškius bei stirnas atbaidanti medžiaga, kuria, sumaišius su vandeniu, reikia aptepti kamienus – kraujamilčiai. Yra ir sintetinių atitikmenų. Jie gali būti tepami arba purškiami – pastaruosius naudoti patogiau, tačiau jie įprastai būna brangesni. „Labai gerų repelentų turi kolegos miškininkai, jei turite pažįstamų jų tarpe, galima pabandyti įsigyti iš jų“, – patarė K. Malinauskas. Šiek tiek padeda ir tradicinis kamienų balinimas kalkėmis.
Liaudyje populiari ir dar viena priemonė – avies ar šuns vilna – jos priraišiojus ar prikaišiojus ant kamieno ir šakų, laukiniai žvėrys tokius augalus apeina. Populiaru ir statyti baidykles, įvairius barškančius vėjo malūnėlius, tačiau anot specialisto, daug įrodymų dėl jų efektyvumo nėra. „Tokie dalykai gal labiau atbaido paukščius, žinduoliai gudrūs – prie nuolatinio garso greitai pripranta“, – įsitikinęs ekspertas.
Pavasarį prieš kiškius naudojamų priemonių taip pat nereikėtų skubėti pašalinti. „Atšilus orams kiškiai atsiveda mažylių. Nors maisto jau nestinga, tėvai juos moko, kaip susirasti maisto – būtent tuomet yra dar vienas medeliams ir krūmeliams pavojingas laikotarpis – per šias „treniruotes“ jie stipriai apgadinami“, – atkreipė dėmesį sodininkystės autoritetas.
Medeliams ir krūmeliams dažnai pakenkia ir stirnos. Jų populiacija Lietuvoje šiuo metu yra ženkliai padidėjusi. Patys skaniausi joms – jauni nesumedėjė ūgliukai. Stirnos tai daro ne iš bado, o iš noro pasmaguriauti. Taip pat į jaunus augalus stirninai dažnai kasosi ragus – ant kamieno galima rasti pažeidimų, panašių į padarytus kiškių, tik ne tokių taisyklingų, ir jie įprastai būna kiek aukščiau. Stirnų padaryta žala medeliams retai kada būna pražūtinga, tačiau dėl jų pomėgio vaisinėms šakelėms, po jų apsilankymo derlius gali būti itin mažas.
Stirnos nėra tokios išrankios, kaip pelėnai, pelės, kiškiai – nuo jų kenčia praktiškai visi sodo augalai.
Apsisaugoti nuo stirnų padės tos pačios priemonės, kaip ir nuo kiškių. Tvora nuo stirnų turėtų būti pakankamai aukšta – bent pusantro metro aukščio. Pasak K. Malinausko, gana efektyviai veikia ir repelentai.
„Žinoma, kalbant apie visus straipsnyje išvardintus gyvūnus, galima ir iš viso nieko nedaryti – tiesiog susitaikyti, kad savo gėriu teks pasidalinti su gamta“, – šypsojosi pašnekovas.
Suradus pelėnų, pelių, kiškių ar stirnų sužalotą medelį ar krūmą, pažeistas vietas reikėtų aptepti sodo tepalu. Jei pažeidimai nėra labai dideli, yra tikimybė, kad augalas sėkmingai išgyvens.
Įsigyti įvairių augalų bei daugiau sužinoti apie jų priežiūrą sodo ir daržo entuziastus kviečia pavasarį rengiama Didžioji sodinukų mugė, kuri vyks balandžio 5 d. prie Šiaulių „Akropolio“, balandžio 12 d. – prie Klaipėdos „Akropolio“ ir balandžio 27 d. – prie Vilniaus Akropolio.
