Rita Šemelytė
Psichologė Evelina Savickaitė-Kazlauskė ir programuotojas Karolis Kazlauskis per pusantrų metų keliaudami autostopu aplankė 45 šalis, 6 žemynus, įveikė apie 72 tūkstančius kilometrų. Kelionę pradėję kaip draugai, keliaudami tapo sielos bičiuliais ir dabar yra gyvenimo bendrakeleiviai – sukūrė šeimą, gyvena Didžiojoje Britanijoje ir jau sūpuoja dvynukus.
Dirbo ir su benamiais
Šiuo metu lietuvių šeima gyvena Oksfordšyre, senoviniame miestelyje, kuriame kadaise gyveno ir kūrė Agata Kristi. „Retkarčiais bandau įsivaizduoti, iš kurių gatvelių ar užkaborių ji sėmėsi įkvėpimo, kokios to meto istorijos galėjo ją paskatinti rašyti“, – sako Evelina. Ji kartu su Karoliu po kelionės parašė knygą „Iter vitae arba gyvenimo kelionė aplink pasaulį“.
Karolis dirba programuotoju ir moksliniu bendradarbiu Ekologijos ir hidrologijos centre. Jaučiasi itin laimingas, nes gali savo žinias ir įgūdžius naudoti prasmingai. Keliaudamas jis pajuto ypatingą aistrą gamtai, o dabar gali padėti kurti virtualius įrankius mokslininkams ir gamtos mylėtojams – fiksuoti rūšis, kaupti duomenis.
Evelina dirba organizacijoje „Oxfordshire Mind“ su žmonėmis, turinčiais psichinės sveikatos problemų. Lietuvė veda kursus, kuriuose mokoma valdyti emocijas, stresą, kelti savivertę, o jos mėgstamiausias projektas – atsparumo ugdymo kursai vadinamajai Blue Light (mėlynųjų šviesų) paslaugų sferai: policininkams, ugniagesiams, gelbėtojams ir greitosios pagalbos darbuotojams.
„Šie žmonės išgyvena siaubingai daug sudėtingų situacijų, jų emocijų skalė be galo plati, ir, deja, jie labai retai suvokia, kas su jais vyksta. Padėti jiems atpažinti savo jausmus, mintis ir fiziologinius išgyvenimus, suprasti jų tarpusavio įtaką man buvo iššūkis, drauge – be galo apdovanojantis išgyvenimas“, – pasakoja Evelina.
Turėdama laisvo laiko, ji dirbo Oksforde savanore meno psichoterapeute su benamiais, tai lietuvei atvėrė visai kitokį šio miesto veidą. Šalia įspūdingos architektūros kuorų ir bokštų, pro šalį skutančių kostiumuotų džentelmenų ir prašmatnių koledžų studentų, deja, egzistuoja ir kita tikrovė: Oksfordas užima antrą vietą po Londono pagal gausiausią benamių bendriją.
Sunkiausias – pirmas žingsnis
Evelina su Karoliu susipažino Jungtinės Karalystės Niukaslo lietuvių studentų bendruomenėje. Juos suartino bendros kelionės po Škotiją ir Ežerų krašto nacionalinį parką: abiem norėjosi vis nuklysti nuo tako, išbandyti save šiek tiek daugiau, aplinką patyrinėti nuodugniau. „Šios bendros patirtys ir leido ryžtis didesniam iššūkiui“, – teigia E. Savickaitė-Kazlauskė.
Tikriausiai ne vienas keliautojas paantrins, kad žygiai neišvengiamai patikrina tarpusavio ryšį. Kartais manome, kad viską jau žinome apie žmogų, o štai pakeliauk kartu per vėją ir pūgą, ir, žiūrėk, pamatai, kad ne visada gali juo pasitikėti. Arba, atvirkščiai, vertybės ir elgesys visiškai sutampa, keliauti su tokiu žmogumi saugu, netgi jei aplink pavojai, slegia nežinomybė.
„Abu turėjome patirties, buvome jau išgyvenę vieną kitą avantiūrą. Karolis autostopu išmaišė Skandinaviją, keliavo Europoje. Aš metus savanoriavau Izraelyje, meno terapijos praktiką atlikau Bolivijoje, La Paso ligoninėje, tačiau keliaudavau daugiausia laisvu laiku, dažniausiai gerai suplanuodama maršrutą, lankytinas vietas“, – pasakoja Evelina.
Pasak jos, kelionė aplink pasaulį buvo didžiulis iššūkis abiem. Nors mėgino suplanuoti svarbiausius žingsnius: daugmaž ant žemėlapio nubrėžė liniją per šešis žemynus, į kuprinę suspaudė svarbiausius daiktus, tačiau priešakyje laukė didžiulė nežinomybė. „Sakyčiau, pirmasis apsisprendimas ir pirmasis žingsnis pro namų duris yra patys sunkiausi. Bet kai apsisprendėme, nebesidairėme atgal, kritiką ir abejones palikome niūruoliams, ėjome tolyn, nes širdis sakė, kad viskas bus gerai“, – prisimena keliautoja.
Laimei reikia nedaug
Kelionė aplink pasaulį truko pusantrų metų. „Keliaudami tapome paprastesni, taip nutinka daugeliui. Juk išgyvendamas su būtiniausiais daiktais supranti, kad norint patirti laimę reikia labai nedaug. Mes išmokome jaustis laimingi kiekvieną dieną – miegodami palapinėje ar pas vietinius ant žemės, jei pasitaikydavo minkštesnė lova, pastebėdavome, bet daugiau laimės ji mums nesuteikdavo. Valgydami paprastą maistą su kirgizais ar venesueliečiais, sudaniečiais ar iraniečiais jautėmės pasaulio – didžiulės žmonių bendruomenės dalimi. Pradėjome labiau vertinti žmones, jų asmenines istorijas ir kritiškiau žiūrėti į žiniasklaidos pateikiamą informaciją, kuri ne visada būna teisinga. Išmokome klausti, kas mums svarbiausia, ir tai darome iki šios dienos. Tai esminis klausimas mūsų pačių patikrai: didesniems ar menkesniems sprendimams priimti, nerimastingumui sumažinti, suvokti savo gyvenimą iš platesnės perspektyvos“, – pasakoja Evelina.
Keliaudami lietuviai suprato, kad supaprastinus buitį ir reikmes mūsų širdys ir protai atsiveria svarbiausiems atradimams ir ieškojimams: tikrumui, savo vidiniam pašaukimui, nuoširdžiai meilei žmogui ir gamtai.
Evelina ir Karolis kelionėje pasiilgdavo namų, ypač artimųjų ir draugų. „Mums namais buvo tapę raistai ir pakelės, miškai ir salos, pajūriai ir pakalnės. Reikėjo išmokti namus kurti be galo greitai, kartais – tamsoje vos per ketvirtį valandos. Ryte kuprinės dažniausiai būdavo greitai perrenkamos, sutvarkomos, ir vėl į kelią. Žinoma, tikrai pasiilgsti to meto, kai nereikia gyventi spartuoliškai kareiviškai. Kita vertus, gali atrasti savyje naujų savybių – gebėjimą įkurti namų židinį kone kiekvienoje pasaulio vietoje, juk vis dėlto tai labiau jausmas nei vieta ar daiktai“, – tvirtina Evelina.
Iššūkis – kalti charakterį
Keliaudami autostopu lietuviai pasinaudojo 720 transporto priemonėmis. Juos pavėžėjo šimtai be galo paslaugių vairuotojų tiek prabangiais, tiek paprasčiausiais automobiliais, sunkvežimiais, rikšomis, sniego valymo mašina, aliaskietis nemokamai paskraidino virš tundrų ir taigų, o kelionės pabaigoje lenkas parodė Lietuvą iš sklandytuvo. Jungtinėse Amerikos Valstijose it kokie Hekai Finai penkias savaites keliavo kanoja Misisipės upe, miegojo salose klausydamiesi kojotų.
„Labiausiai susikaupti reikėjo Meksikoje, kur vietiniai dėl dažnų susišaudymų itin retai mato užklystančius keliautojus. Nesaugu ir Venesueloje, kur pagrobimas už išpirką yra kasdienis vietinių verslas. Pavojinga ir šiaurinėje Kenijos dalyje keliaujant pusdykumėmis: ten somaliečiai neretai aukomis pasirenka bet kokius keliautojus, kad galėtų apiplėšti. Teko būti deportuotiems iš Pietų Afrikos Respublikos į Braziliją, bet, oro linijoms atsiprašius dėl klaidos, vėl patekome į Afriką. Mes juokavome, kad nuo Aliaskos iki Afrikos viršūnės reikėjo nuolat išlikti akyliems: vienur labiau saugotis gyvūnų, kitur – žmonių, todėl išmokome miegoti it triušiai“, – šypsosi Evelina.
Kelionėje sunkiausia išbandyti ir peržengti savo fizines ir psichologines ribas. Evelinai neretai teko suvokti, kad gali šiek tiek daugiau, nei manė galinti. „Galvojau, kad esu šaltmirė, pasirodo, galiu iškęsti net 25 laipsnių šaltį. Galėjau ištverti ir skausmą, ir įvairias baimes – juk kasdienybėje daugelis instinktų, regis, išnykę: nereikia žvalgytis kasnakt, kur teks miegoti, kokie priešai ar draugai bus tavo kaimynystėje“, – sako keliautoja.
Buvo sunku ne tik dėl nuovargio ar kitų fizinių poreikių, reikėjo ir savo asmenybės ragus aplaužyti, nudildyti. Pora mokėsi nusileisti vienas kitam ir klausytis, patylėti ar kalbėtis. „Kalti savo charakterį – štai bene didžiausias iššūkis“, – teigia Evelina.
Nepaisydami sunkumų, nuostabias, įsimintinas kelionės akimirkas keliautojai sėmė rieškučiomis: spalvingos rudenėjančios Aliaskos platybės, džiunglės ir dykumos, pūškuojantys ugnikalniai ir žydrutėliai paplūdimiai. „Bet kur kas nuostabesnis yra tas jausmas, kad visomis tomis akimirkomis gali dalytis su kažkuo, kai gali vakare pasakyti: „Ek, gerai mes gyvename. Esame ten, kur ir turime būti“, – Eveliną iki šiol šildo prisiminimai.
Džiaugiasi dvynukais
Keliaudami lietuviai išbandė savo santykius, kalė juos kaip geležį, net kibirkštys žirdavo nuo priekalo. Ši avantiūra – kelionė aplink pasaulį juk nebuvo vien tik saldus medus, netrūko nuovargio ir skausmo.
„O baigę savo gyvenimo iššūkį abu apibendrinome: gyventi be vienas kito jau nebenorime ir nebegalime. Tad žengėme ir kitą žingsnį – sukūrėme šeimą. Vis dėlto ir dabar tenka nuolat mokytis: domėtis vienas kitu, nuoširdžiai klausytis. Mes juk dažnai įsivaizduojame, kad žinome kito žmogaus godas, todėl ir patingime išklausyti. O tai, man regis, santuokos ar santykių variklis“, – mano psichologė.
Per vestuves Evelina ir Karolis pasipuošė lininiais drabužiais, nuotaka vietoj gėlių puokštės rankoje laikė kviečių varpas. „Širdis šaukte šaukėsi natūralumo. Iškildavo vaikystės prisiminimai, kai einant upės link mus lydėdavo nusvirusios kviečių varpos, sode supo močiutės darželio gėlynai, daržuose straksėjo saulės nugairinti strazdanoti laimingi vaikų veidai. Abu užaugome arti gamtos“, – prisimena Evelina.
Neseniai Evelina ir Karolis susilaukė dvynukų. Auginti mažylius Evelina planuoja Anglijoje. „Kol kas liksime čia, prie Temzės upės krantų, apjuostų pievomis ir šimtamečiais ąžuolais bei pušimis. Apsilankysime ir Lietuvoje, puoselėjame viltis sugrįžti ne laikinai“, – sako Evelina Savickaitė-Kazlauskė.
Evelinos Savickaitės ir Karolio Kazlauskio nuotrauka