Irma DUBOVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė
Per praėjusį finansinį laikotarpį į gyvenimo kokybę miestuose ir miesteliuose investuota šimtai milijonų, vidutiniškai beveik po 600 Eur kiekvienam savivaldybių gyventojui. Į socialinę ir ekonominę plėtrą, gyvenimo kokybę buvo orientuotos 47 paramos priemonės (daugiausia veiksmų programų bei kelios Kaimo plėtros). O kas realiai pasikeitė? Ar sumažėjo atotrūkis tarp gyvenimo kokybės regionuose ir didmiesčiuose? Dr. Klaudijaus Manioko vadovaujama septynių ekspertų grupė Finansų ministerijos užsakymu kone metus analizavo problemą ir neseniai pateikė tyrimų išvadas.
Kaip pasiskirstė milijonai
Ekspertai dėmesį sutelkė į 103 miestus ir 34 miestelius kaimo gyvenamosiose vietovėse, kuriuose gyventojų skaičius siekia tūkstantį. Į šias teritorijas iš viso investuota 3,2 milijardo eurų. Gyvenimo kokybei tose vietovėse gerinti įgyvendintų projektų vertė viršija 1,9 mlrd. Eur.
Didžioji dalis (83 proc.) paramos nukeliavo į kelius ir gatves, pastatų renovaciją bei kitą infrastruktūrą. Naujas darbo vietas padėjo kurti tik nedidelė investicijų dalis (17 proc.). Ji buvo sukoncentruota daugiausia didžiuosiuose miestuose. Nieko netikėto: daugiausia naujų darbo vietų sukurta Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių apskrityse. Struktūrinė parama labiausiai buvo sutelkta ten, kur didžiausias ekonominis potencialas, daugiausia gyventojų ir paslaugų teikėjų. Beveik pusė investicijų nukeliavo į penkis didžiuosius miestus. Tačiau paramos lėšų koncentracija skaičiuojant vienam gyventojui yra didžiausia mažuose miesteliuose ir svyruoja nuo kelių dešimčių iki kelių tūkst. eurų.
Vidurkį gerokai aplenkia kurortiniai miestai, investavę į turizmo infrastruktūrą: Birštonas, Palanga, Druskininkai. Į juos lygiuojasi Ignalina bei Visaginas, dėmesį sutelkę į viešųjų erdvių atnaujinimą, daugiabučių modernizavimą.
Lyderiais tapo dešimtukas miestelių, kuriuose ES investicijos vienam gyventojui viršijo 2 tūkst. Eur.
Į priekį išsiveržė vos per tūkstantį gyventojų turintys Kairiai (Šiaulių r.) ir Priekulė (Klaipėdos r.). Lėmė nutiesti aplinkkeliai, kurie miestelius apsaugojo nuo tranzitinio transporto srautų. Vienam Kairių gyventojui teko po 14 tūkst. Eur, Priekulės – 6,3 tūkst. Eur investicijų. Tūkstančiu eurų mažiau skaičiuojant vienam miestelėnui investavo Birštonas, atnaujinęs gydyklų kompleksą. Rekordininkų sąraše yra ir Dūkštas (Ignalinos r.). Seniūnijos centre, neturinčiame nė tūkstančio gyventojų, kiekvienam jų teko įspūdinga struktūrinės paramos suma – per 3 tūkst. Eur. Tiek daug ir įvairių projektų čia įgyvendinta. Vizualiai Dūkštas pasikeitė, bet ar pakilo jame gyvenimo kokybė?
Išmatavo ir palygino gyvenimo kokybę
Gyvenimo kokybei įtakos turi ne vien materialinės sąlygos – užimtumas, pajamos, būstas. Svarbus sveikatos paslaugų bei švietimo paslaugų prieinamumas, demografija, verslo konkurencingumas, gyvenamosios aplinkos kokybė bei saugumas, socialiniai ryšiai. Norėdami objektyviai įvertinti ir palyginti gyvenimo kokybę atskirose teritorijose, ekspertai, remdamiesi įvairiais statistiniais duomenimis bei tarptautinėje tyrėjų bendruomenėje naudojama formule, apskaičiavo kiekvienos savivaldybės gyvenimo kokybės indeksą. Ne paslaptis, kad geriausia gyventi didžiųjų miestų savivaldybėse bei aplink jas, taip pat kurortuose, o tarp kitų miestų itin išsiskiriančių nėra.
Įdomiausia, ar nuo 2007 m. pakito gyvenimo kokybė? Šioks toks teigiamas poslinkis yra. 43 savivaldybėse gyvenimo kokybė per periodą kilstelėjo, kitose – smuktelėjo. Vienos savivaldybės gyvenimo kokybės reitingo sąraše pakilo (antai Joniškio r. kilstelėjo 20 vietų, Ignalinos bei Šilalės rajonai – 18 vietų aukštyn), kai kurios buvo aplenktos kitų (Kupiškio r. savivaldybė nusileido 20 vietų, Zarasų r. – 14 vietų žemyn), o kai kur gyvenimo kokybė pablogėjo, ryškiau – Visagino, Mažeikių rajono, Kalvarijos savivaldybėse. Atsiliepė išaugęs nedarbas.
Pirmajame gyvenimo kokybės indekso dešimtuke yra šios savivaldybės: Vilniaus miesto, Neringos, Klaipėdos ir Kauno miestų, Elektrėnų, Panevėžio miesto, Birštono, Akmenės rajono, Druskininkų, Šiaulių miesto.
Sąrašo paskutiniojo dešimtuko savivaldybės: Kupiškio, Kelmės, Alytaus, Radviliškio, Lazdijų, Zarasų, Jurbarko, Vilkaviškio, Šalčininkų rajonų ir Kalvarijos. Pastarosios gyvenimo kokybės indeksas daugiau nei perpus prastesnis nei vidutiniškas Lietuvoje ir trigubai prastesnis už Vilniaus rodiklį.
Ne viską lemia pinigai
Analizė patvirtino, kad ne viską lemia pinigai. ES paramos lėšos ne visuomet atneša norimą rezultatą. Gyvenimo kokybė akivaizdžiai pagerėjo 17 savivaldybių, tačiau investicijų lygis jose labai skyrėsi. Kai kuriose iš jų – Druskininkų, Birštono, Ignalinos bei Šiaulių rajonų – ES paramos lėšų panaudojimo lygis buvo aukštas. O Panevėžio mieste ir rajone, Klaipėdos mieste, Šilalės, Kauno ir Kėdainių rajonuose gyvenimo lygis pastebimai pakilo ir su mažomis investicijomis.
Nevienodas investicijų lygis ir tose 18 savivaldybių, kuriose gyvenimo kokybė pablogėjo. Antai Vilkaviškio, Kupiškio, Alytaus, Radviliškio, Šalčininkų, Zarasų r. bei Kalvarijos savivaldybėse į gyvenimo kokybę per finansinį laikotarpį investuota nedaug. O Visagine, Mažeikių r. bei Alytaus mieste panaudotų investicijų lygis buvo aukštas, nepaisant to, gyvenimo kokybės rodiklis smuktelėjo.
Suveikė kaip pagalvė
Pripažįstama, kad struktūrinės paramos efektą sumenkino 2008 m. smogusi ekonominė krizė. Finansų krizės sąlygotas ekonominis nuosmukis tiek visos šalies, tiek ir atskirų teritorijų gyvenimo kokybę, socialinę ir ekonominę plėtrą veikė labiau negu europinės investicijos. ES struktūrinė parama suveikė kaip pagalvė – sušvelnino neigiamas ekonominės krizės pasekmes. Vis dėlto investicijų nauda galėjo būti didesnė.
Nepavyko patempti iki šalies vidurkio
Vertinimo ekspertų grupės vadovas, konsultavimo įmonės „Estep“ valdybos pirmininkas dr. K. Maniokas apgailestauja, kad ES struktūrinė parama nepatempė regioninių centrų – jie vis dar lieka žemiau nei šalies vidurkis. Kaip ir anksčiau, jie atsilieka pagal demografinius rodiklius, darbo jėgos aktyvumą, išsilavinimą, verslo produktyvumą, turistinį patrauklumą.
Nors kai kuriuose miestuose gyvenimo kokybė pagerėjo, jie netapo konkurencingesni. Regionų centrams tenkanti tiesioginių užsienio investicijų ir įmonių sukuriamos pridėtinės vertės dalis sumažėjo.
„Tos finansinės intervencijos nebuvo pakankamos, kad sustabdytų daugiametes neigiamas tendencijas“, – vieną iš priežasčių nurodo dr. K. Maniokas.
Kita problema – trūko realios ir aiškios investavimo vizijos bei strategijos. Visose savivaldybėse projektai buvo panašūs (apie pusė visų investicijų skirta viešosioms erdvėms atnaujinti). Trūko integruoto, kompleksinio požiūrio sprendžiant konkrečias miestams aktualias problemas. Maloni išimtis – Druskininkų, Birštono savivaldybės. Jos turėjo aiškią strategiją ir viziją, iš europinių investicijų sugebėjo išpešti maksimalią naudą ir, nepaisant ekonominio nuosmukio, pagerino gyvenimo kokybę, užimtumą ir realų darbo užmokestį.
Europinės paramos panaudojimo patirtį išanalizavę ekspertai vietos valdžiai linki glaudžiau bendradarbiauti planuojant projektus konkrečioje teritorijoje, pasitelkti išmanančius talkininkus, kurti regioninius kompetencijų centrus ar nacionalinių kompetencijų centrų regioninius padalinius.
„Planuojant naujus infrastruktūros projektus vertėtų atsižvelgti į jos panaudojimo konkrečioje teritorijoje galimybes, sukurti infrastruktūros įveiksminimą ir skatinti savivaldybes, kurios sugeba įveiksminti geriau“, – siūlo dr. K. Maniokas, primindamas, kad ateityje paramos lėšų lygis mažės.
Lenkų profesorius: daugiau klausimų nei atsakymų
Lietuvoje viešėjęs Varšuvos universiteto Europos vietos ir regioninių studijų centro direktorius prof. dr. Gžegožas Gožalekas (Grzegorz Gorzelak), regioninę plėtrą analizuojantis jau keturis dešimtmečius, tvirtina, jog šioje srityje kol kas yra daugiau klausimų nei atsakymų.
Lenkijoje panašiai kaip Lietuvoje – apie du trečdaliai viešųjų investicijų yra skiriama infrastruktūrai. Panašios tendencijos buvo užfiksuotos JAV praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmečiais. Tai regionų plėtrai būdingas rodiklis. Vienam miestų ir miestelių gyventojui tenkanti ES finansavimo dalis yra didesnė, palyginti su didmiesčiais, tad mažos teritorijos turi didesnes plėtros galimybes. Mažiau išsivystę Lenkijos regionai per finansinį laikotarpį augo sparčiau nei išsivystę – Varšuvos, Poznanės, Vroclavo ar Silezijos. Tačiau ar tai lemia būtent finansavimas, to profesorius kol kas neskuba tvirtinti.
Akivaizdu, kad vyksta tam tikri procesai, galbūt yra prasidėjęs teritorijų suartėjimas, arba konvergencija. Pasak G. Gožaleko, situacija yra tiriama, o tikslesnius atsakymus galima bus pateikti apie 2018 m. Mažiau išsivysčiusios kaimiškos vietovės, gavusios investicijų į žmogiškuosius išteklius, sparčiai vejasi kitas teritorijas. Tai tarsi patvirtina seną hipotezę, kad mažiausiai išvystytuose regionuose veiksmingiausia investuoti į švietimą, o labiau išvystytuose regionuose – į infrastruktūrą. Kitaip sakant, apleistoje kaimo vietovėje nutiesus greitkelį, jis gyvenimo nepakeis, tik paskatins likusius žmones išvykti. Pirmiausia reikia investuoti į švietimą, kad regionas taptų patrauklus investuotojams iš šalies.
Tačiau profesorius iš Lenkijos neskuba teigti, kad šis teiginys teisingas. „Nesu tikras, ar tai tiesa. Neturime galutinių rezultatų. Daug klausimų, aiškių atsakymų nėra“, – teigia mokslininkas.
Buvo atlikta Lenkijos savivaldybių apklausa. Į klausimą, kokį poveikį savivaldybei turėjo ES finansavimas, daugelis atsakė, jog ekonomiką jis paskatino vidutiniškai arba mažai, nors teigiamai atsiliepė gyvenimo standartams, aplinkos situacijai.
Tiesa, iš dalies dėl to kalta ir pati vietos vadžia, rezganti kvailus projektus. „Nėra pinigų perėjoms ir šaligatviams, tačiau yra dviračių takams. Jie prasideda viename miestelio gale ir baigiasi kitame… Neva daugiau turistų atvyks. Jie neatvyksta, o žmonės vaikšto tais pačiais skylėtais šaligatviais“, – ironiškai kalba profesorius. Tokių absurdiškų investicijų panaudojimo apstu ir pas mus.
G. Gožaleko pastebėjimu, kai kurie su struktūrine parama įgyvendinti projektai ateityje savivaldybėms gali tapti našta, nes tuos objektus reikia prižiūrėti, ilgainiui jie tampa vis brangesni. „ES finansavimas ir džiūgavimas pinigais ne visada sukuria pridėtinę vertę“, – teigia jis. Svečias iš Lenkijos tvirtina, kad reikia keisti psichologinį požiūrį į regionų plėtrą, matyti gretimus regionus, į infrastruktūrą investuoti esant augimo potencialui.
Algimanto Snarskio piešinys
