Malūnai nuo seno buvo apgaubti prietarais ir viliojo tamsiomis kertėmis, kuriose apsigyvendavo kipšiukas. Iki šiol išlikę, begriūvantys malūnai rūpi tik muziejams ir entuziastams, savo pastangomis siekiantiems išsaugoti kultūros paveldą. Archeologas Zenonas Baubonis Vilniuje, Pilaitės mikrorajone, prie savo namų atstatė tris malūnus. Kaunietis Saulius Kvietka fotografuoja vėjo malūnus ir rengia parodas.
Malūne gyvena ir dirba
Zenonas Baubonis, Lietuvos archeologų draugijos pirmininko pavaduotojas, viešosios įstaigos „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“ direktorius, užaugo kaime Alytaus rajone, kur stovėjo motorinis malūnas. Kaimo močiutės vaikus gąsdino, kad jame gyvena ne šio pasaulio būtybių.
„Bijojome prie malūno artintis. Šis vaikystės prisiminimas taip paveikė mano vaizduotę, kad visą laiką viliojo malūnų paslaptis, norėjau ją įminti. Kai ieškojau vietos įsikurti su šeima, Vilniuje, Pilaitės dvaro teritorijoje, radau sudegusį vandens malūną. Restauravau ir apsigyvenau jame, dalį malūno pritaikiau viešosios įstaigos, kurioje dirbu, patalpoms“, – pasakoja Z. Baubonis, dirbantis archeologijos, kultūros paveldo išsaugojimo srityje. Restauravimas yra ir jo laisvalaikis. Sunku tai vadinti vien tik pomėgiu, nes domėjimasis malūnais reikalauja labai daug laiko ir pastangų.
Vandens malūną Z. Baubonis atstatė pagal išlikusius dvaro dokumentus, prieš gaisrą nupieštą piešinį. Naudojant šiuolaikines technologijas, buvo atkurtos senosios malūno nuotraukos – paaiškėjo tikslūs matmenys. Deja, vidaus mechanizmų atkurti nepavyko. Rinkdamas apie juos informaciją, Z. Baubonis pradėjo domėtis kitais Lietuvos malūnais, kaupti malūnų įrankių ir mechanizmų ekspoziciją. Kartu su „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgų“ kolektyvu surengė nuotraukų parodą ir išleido pažintinę knygą apie Rytų Lietuvos vandens malūnus. „Norėjau juos populiarinti, rasti entuziastų – donkichotų, kuriems rūpėtų malūnų išsaugojimas“, – teigia vilnietis.
Pasak Z. Baubonio, vandens malūnai yra gražūs ir įspūdingi, pasislėpę slėniuose, todėl jį ir sudomino šie statiniai. Paveldosaugos ekspertas pradėjo rinkti medžiagą ir kurti virtualiąją duomenų bazę apie malūnus, gavo paramos iš Kultūros tarybos. „Važinėjome po visą Lietuvą kartu su archeologe Rimante Vaitekonyte, malūnus matavome, aprašinėjome, fotografavome“, – pasakoja archeologas.
Įrengė lauko ekspoziciją
Baubonis sako, kad pradėjęs domėtis malūnais įsitikino, kokios apverktinos būklės jie yra – dauguma apleisti. Jei turi šeimininką, tai jis jau senyvo amžiaus, nepakanka lėšų malūnui sutvarkyti.
„Malūnai pralaimėjo konkurencinę kovą su pramone. Malti grūdus vėjo malūnuose tapo neekonomiška. Vieną sukrypusį, paskutines dienas skaičiuojantį vėjo malūną Šakių rajone nupirkau ir išardęs atsigabenau į Pilaitę, kad atstatyčiau ir išsaugočiau kaip kultūros vertybę“, – sako vilnietis.
Pilaitėje atsirado ir trečias malūnas, atkeltas iš Ignalinos rajono. Tai miniatiūrinis malūnas – tokius ūkininkai naudojo per karą, kad nuo vokiečių nuslėptų, kiek mala grūdų, ir nereikėtų mokėti rinkliavos.
Pilaitės dvaro teritorijoje atstatyti vandens ir vėjo malūnai padiktavo naują temą lauko ekspozicijai – „Duonos kelias“. Z. Baubonis nori parodyti, kaip buvo apdorojami javai, tvarkomas derlius. Ekspozicijoje demonstruojami XIX a. pabaigos – XX a. pradžios žemės ūkio padargai. Tai ne primityvūs arklai ar spragilai, bet plūgai su noragais.
Tokia ekspozicija pratęsia Pilaitės dvaro tradicijas – Vilniaus universitetas 1827 metais čia buvo įkūręs pirmąjį Lietuvos agronomijos institutą. „Noriu parodyti, kad Lietuva nebuvo atsilikęs agrarinis kraštas, naudojo modernius tų laikų mechanizmus“, – sako Z. Baubonis.
Įamžina fotografijose
Kaunietis Saulius Kvietka savo iniciatyva pradėjo fotografuoti vėjo malūnus. Inžinieriaus mechaniko specialybę turintis vyras sako, kad fotografija – jo laisvalaikio užsiėmimas.
Fotografuodamas malūnus jis išvažinėjo skersai išilgai visą Lietuvą. Ieškodamas kitokio rakurso S. Kvietka sugalvojo pasinaudoti radijo bangomis valdomu lėktuvėliu ir fotografuoti malūnus iš viršaus.
„Tai brangiai kainuojantis malonumas, nes per vienus metus sudaužydavau keturis fotoaparatus. Dabar naudoju bepilotį lėktuvėlį, kuris yra patikimesnis, pagerėjo nuotraukų kokybė“, – sako kaunietis.
Kvietka užfiksavo 114 vėjo malūnų. Nuotraukos padarytos iš 30–40 metrų aukščio. „Ne prie visų malūnų galima arti privažiuoti, kai kurie stovi privačioje žemėje. Kai turi lėktuvėlį, jokių problemų. Galiu padaryti nuotrauką stovėdamas toli nuo statinio“, – teigia fotografas.
Pasak kauniečio, daugelis malūnų savininkų supranta, kokią turi vertybę. Tik gaila matyti apleistus malūnus, prie kurių prikalta lentelė „Saugomas valstybės“. Kai savininkui sakai: „Pataisyk stogą, prikalk nuplėštą lentelę“, jis atsako: „Negaliu, tai valstybės reikalas.“ Dažnai savininkai neturi už ką restauruoti statinio, bet nesutinka jo parduoti – atvažiuos anūkai ir pasiges malūno.
Žavi žmonių sumanumas
Ne visi malūnai apleisti. Gražiai restauruoti du malūnai Panevėžyje, jie savo grožiu lenkia net garsųjį Šeduvos. Restauruotas malūnas veikia ir prie Šiaulių, jame rengiamos edukacinės programos vaikams. Šalia eina aukštosios įtampos laidai, todėl malūną galima įjungti tik pučiant tam tikros krypties vėjui, kad sparnai laidų neužkabintų.
Rašytinių šaltinių duomenimis, seniausi vėjo malūnai buvo su vertikalia ašimi. Lietuvoje išlikę vien korpusiniai malūnai, jų kepurė sukinėjasi pagal vėjo kryptį. Tik vienas užfiksuotas stiebinis.
Pasak S. Kvietkos, malūnai buvo statomi ne tik kaimuose, bet ir miestuose. Kupiškyje išliko trys malūnai, daug jų yra pajūryje. Kuo toliau į žemyną, tuo malūnų mažiau. Pavyzdžiui, Baltarusijoje yra tik trys malūnai.
Daug malūnų stovi palei Nemuną, prie kitų upių. Vanduo buvo kaip kelias, juo atveždavo grūdus ir išgabendavo miltus. Dažnai malūnai per savo gyvavimo laikotarpį pakeisdavo kelias vietas. Kai tapdavo nebereikalingas vienam ūkininkui, jį išardydavo lyg rąstinę trobą ir pastatydavo kitoje vietoje.
Kvietka sako, kad jam didelį įspūdį daro žmonių sumanumas. Juk anksčiau nebuvo nei elektros, nei kompiuterių, statinys – vien tik iš medžio ir akmens, o mechaninė dalis apskaičiuota taip, kad malūnas pats pasisukdavo į vėjo pusę. Žinoma, paprastas kaimo žmogus aerodinamikos neišmanė, malūnus statydavo meistrai.
NUOTRAUKA – Mikėnų malūnas (Panevėžio r.)
Nuotraukos autorius – Saulius Kvietka
