Mirtis yra „ne akimirka, o procesas“, įsitikinęs intensyviosios slaugos specialistas Semas Parnija. Pasak jo, tai viso organizmo insultas, kuriam ištikus širdis nustoja plakti, bet organai miršta ne iš karto. Kadangi jie gali išlikti nepažeisti gana ilgai, todėl „tam tikrą laiką mirtį galima visiškai atšaukti“. S.Parnija ir kiti mokslininkai tiria mirtį tam, kad būtų išgelbėtos gyvybės. Apie tai, ar tikrai, mirus smegenims, mirštame ir mes, ką jaučia žmonės, atsidūrę prie mirties slenksčio ir kokie tyrimai atliekami, kad būtų išgelbėtos gyvybės, pasakojama žurnale „National Geographic Lietuva“.
Sietle įsikūręs biologas Markas Rotas eksperimentuoja su gyvūnais sukeldamas jiems komą: tam tikras cheminių medžiagų mišinys sulėtina širdies ritmą ir medžiagų apykaitą tiek, kad šie kone sustoja. Mokslininkas siekia infarktą patyrusiems žmonėms suteikti „šiek tiek nemirtingumo“, kol šie įveiks sveikatos krizę, atvedusią juos prie mirties slenksčio.
M. Rotas įrodė, kad apribojus deguonies tiekimą galima nužudyti gyvūną, tačiau toliau mažinant deguonies kiekį gyvūnas vėl atgyja, bet jo gyvybinės funkcijos susilpnėja. Jis ištyrė dirvožemyje besiveisiančias apvaliąsias kirmėles, kurios išlieka gyvo, kai ore tėra 0,5 proc. deguonies, ir nugaišta sumažinus šį kiekį iki 0,1 proc. Tačiau iškart po to skubiai dar labiau apribojus deguonies kiekį – iki 0,001 proc. ar net mažiau – kirmėlių gyvybinės funkcijos stipriai sulėtėja ir organizmas išlieka gaudamas net gerokai mažiau deguonies.
Mokslininkas bando sukelti šią būseną eksperimentiniams gyvūnams suleisdamas jiems „elementus redukuojančios medžiagos“, pavyzdžiui, jodido, kuris gerokai sumažina organizmo deguonies poreikį. Netrukus mokslininkas ketina panašius eksperimentus atlikti ir su žmonėmis – M. Rotas tiki, kad kada nors tokios medžiagos kaip jodidas bent akimirkai žmones padarys nemirtingus ir padės jų širdims nepakliūti į mirties gniaužtus.
Baltimorėje ir Pitsberge chirurgo Semo Tišermano vadovaujamos traumatologų grupės atlieka kiek kitokius klinikinius tyrimus. Jie sumažinama šaunamaisiais ir duriamaisiais ginklais sužeistų asmenų kūno temperatūrą, kad organizmas ne taip smarkiai kraujuotų, kol chirurgai susiūs žaizdas. Iš esmės šie gydytojai atvėsindami organizmą siekia to paties, ką M. Rotas nori padaryti cheminėmis medžiagomis – laikinai nužudyti pacientus, kad būtų galima išgelbėti jų gyvybes.
Arizonos valstijoje dedasi dar įdomesni dalykai. Kaip rašoma „National Geographic Lietuva, čia krionikos specialistai užšaldė daugiau kaip 130 mirusių pacientų. Tikimasi, kad kada nors tolimoje ateityje, galbūt tik po kelių šimtmečių, technologijos taip ištobulės, kad šiuos laikinoje nebūtyje įkalintus klientus bus galima atitirpdyti, atgaivinti ir išgydyti nuo bet kokių jų mirtį sukėlusių negalavimų.
O štai Indijoje neuromokslininkas Ričardas Deividsonas tiria budistus vienuolius, esančius tukdamo būsenos, kai biologinių gyvybės ženklų nebelieka, bet kūnas nepradeda irti savaitę ar net ilgiau. R. Deividsonas bando užfiksuoti šių vienuolių smegenų bangas ir tikisi išsiaiškinti, kas vyksta su sąmone nutrūkus kraujo apytakai (jei su ja apskritai kas nors vyksta).
Mūsų jau anksčiau minėtas S. Parnija, Niujorke kalba apie nepertraukiamą gaivinimą. Jis tvirtina, kad reanimacija veikia geriau, nei žmonės įsivaizduoja, ir tinkamomis sąlygomis – sumažinus kūno temperatūrą, pakankamai giliai ir tinkamu ritmu spaudžiant krūtinę, taip pat atsargiai tiekiant deguonį ir stengiantis nepažeisti audinių – kai kuriuos pacientus galima prikelti iš mirusiųjų, net jei širdis neplakė jau kelias valandas, dažnai net išvengiant ilgalaikių pasekmių.
2015 m. kovą įkritęs į šaltą upelį Gardelis Martinas išbuvo miręs daugiau nei pusantros valandos. Po trijų dienų jis išvyko iš ligoninės gyvas ir sveikas. Ši istorija yra viena iš daugelio, verčiančių mokslininkus sudvejoti dėl mirties prasmės.Toks stebuklas įvyko vos prieš metus, kai vaikas mirė įkritęs į šaltą upelį. Kai atvyko greitoji, vaiko širdis buvo sustojusi mažiausiai 35 minutes. Paramedikai iš karto ėmė masažuoti širdį, bet gyvybės ženklų nebuvo. Atvežus į artimiausią ligoninę, širdis vis dar neplakė, o kūno temperatūra tebuvo 25°C. Buvo nuspręsta mažylį skraidinti į kitą ligoninę.
„Visos sąlygos buvo tokios palankios, kokios tik gali būti pacientui esant ant mirties slenksčio. Vanduo buvo šaltas, vaikas mažas, gaivinti pradėta prabėgus vos kelioms minutėms po nuskendimo ir šios pastangos nesustojo nė akimirkai“, – vardinama „National Geographic Lietuva“.
Gydytojai tęsė darbą, tačiau berniuko širdis neplakė ir plaučiai nekvėpavo jau daugiau kaip 1,5 val. Gydytojai ir toliau pumpavo, spaudinėjo ir stebėjo, bet atrodė, kad pastangos neduoda jokių rezultatų. Buvo nuspręsta mažylį operuoti ir atlikti širdies bei plaučių šuntavimo procedūrą. Tačiau paskutinę akimirką patikrinus berniuko pulsą, jis buvo. Ketvirtą dieną vaikas su tėvais išvyko namo.
