Darbas ligoninės intensyviosios terapijos skyriuje, kur gydytojams dažnai tenka susidurti su pacientų mirtimi – psichologiškai alinantis, nepaprastai sunkus. Dar didesnę psichologinę įtampą patiria tie gydytojai, kurie dirba vaikų intensyviosios terapijos skyriuje. Kaip medicinos personalui išgyventi mažųjų pacientų netektis? Kaip kalbėti su jų artimaisiais dėl galimybės mirusio vaiko organus paaukoti donorystei? Apie tai, artėjant Pasaulinei organų donorystės ir transplantacijos dienai, Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos parengtas pokalbis su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos Urgentinės pediatrijos sektoriaus vadovu, Vaikų intensyviosios terapijos skyriaus vadovu med. m. dr. doc. Vaidotu Gurskiu.
Statistika – optimistinė
Pokalbį su gydytoju V.Gurskiu pradedame nuo statistikos: pastaraisiais metais Lietuvoje, laimei, labai sumažėjo vaikų, gydomų intensyviosios terapijos skyriuose, mirštamumas. Vidutiniškai miršta 1 procentas sunkiai sergančių pacientų: jei per metus skyriuje gydoma 1200 vaikų, miršta 12-14 pacientų. „Šis mirštamumo rodiklis nėra didelis, atitinka Vakarų Europos rodiklį“, – sako gydytojas V.Gurskis.
Dėl šios priežasties vaikų organų donorų, suprantama, būna itin retai, o sulaukti tinkamo donoro transplantacijos laukiančiam recipientui – dar sudėtingiau, mat vaikų organų donorystėje itin svarbūs ne tik medicininiai, klinikiniai, bet ir antropometriniai (ūgio, svorio) duomenys. Be to, organų donorystė įmanoma tik tada, kai pacientui gydytojų konsiliumas konstatuoja smegenų mirtį. O vaikams smegenų mirtis konstatuojama itin retai. Todėl kartais net porą metų iš eilės šiame skyriuje nebūna nė vieno organų donoro.
Vaikų smegenų mirties priežastys
Dėl kokių priežasčių vaikams konstatuojama smegenų mirtis? Ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams, paaugliams smegenų mirtis dažniausiai nustatoma po patirtos sunkios galvos smegenų traumos, nelaimingų atsitikimų (pvz., skendimo).
Beje, anksčiau vaikai neretai mirdavo po skendimo vandenyje. Tačiau pastaruoju metu, gydytojo V.Gurskio teigimu, greitosios medicinos pagalbos darbuotojai yra aprūpinti modernia gaivinimo aparatūra, be to, pradinį gaivinimą, kol atvyksta gaivintojai profesionalai, gana kokybiškai atlieka įvykio liudininkai. Todėl į intensyviosios terapijos skyrių greitosios pagalbos dažniausiai atvežami tokie skendę vaikai, kurių galvos smegenys nėra negrįžtamai pakenktos, gyvybei pavojus nebegresia, jie išgyvena, nebent skęstantysis po vandeniu išbūna ilgą laiką, kai smegenyse įvyksta nepataisomi pažeidimai.
Neretai smegenų mirtis konstatuojama ir dėl netrauminio kraujo išsiliejimo į smegenis, kai, pavyzdžiui, dėl įgimtos galvos smegenų kraujagyslių anomalijos plyšta aneurizma.
Kokia – trauminio ar netrauminio pobūdžio – smegenų mirtis vaikams konstatuojama dažniau? Gydytojo teigimu, atvejų skaičius – vienodas.
Pasitaiko, bet retai, kai smegenų mirtis konstatuojama dėl įgimto smegenų auglio arba infekcinio meningoencefalito. Tačiau pirmuoju atveju apie mirusiojo organų persodinimą recipientui negali būti nė kalbos, nes onkologinė liga – kontraindikacija donorystei.
Požiūris į organų donorystę keičiasi
Koks mirusių vaikų artimųjų, tėvų požiūris į organų donorystę? „Pastebiu, kad tėvų, o ir visos visuomenės, nuomonė organų donorystės klausimu jau formuojasi, jau kažkokia yra. Anksčiau apie tai iš viso nebuvo kalbama arba buvo kalbama negatyviai. Manau, didelis žiniasklaidos ir Bažnyčios
nuopelnas, kad žmonės į organų donorystę ima žvelgti labai pozityviai“, – kalba gydytojas V.Gurskis.
Jo manymu, matyt, jau subrendo karta pažangiau mąstančių žmonių, kurie organų donorystės nebemistifikuoja, nebeapipina iš piršto laužtais mitais, o žvelgia į tai kur kas kilniau: jei mirdamas gali išgelbėti kito gyvybę – išgelbėk, jei gali pasidalinti – pasidalink.
Pasitaiko, kai sunkiai sergančio ir intensyviosios terapijos skyriuje gydomo vaiko artimieji, matydami, kad jo gyvybės išgelbėti, deja, nebepavyks, patys pasiūlo gydytojams paaukoti jo organus donorystei, kai bus konstatuota smegenų mirtis. Būna tėvų, kurie iš pradžių atsisako aukoti organus donorystei, tačiau po kurio laiko apsigalvoja ir sprendimą pakeičia – pasirašo sutikimą.
Gydytojas neabejoja, kad požiūrį į organų donorystę lemia keli dalykai: žmogaus mentalitetas, jo išsilavinimas ir aplinka, kurioje jis gyvena. „Dabar mažėja atvejų, kai donorystei nepritariama baiminantis bendruomenės, aplinkinių pasmerkimo, paniekos, – visuomenės sąmonėjimo lygiu džiaugiasi gydytojas. – O juk būdavo: paaukoja tėvai vaiko organus donorystei, o po laidotuvių sulaukia viso kaimo paniekos“.
Sunkiausia – pokalbis su artimaisiais
Gydytojas V.Gurskis tvirtina, kad organų donorystės idėjai pritaria visas šiame skyriuje dirbantis personalas – ne tik gydytojai, bet ir slaugytojos, jų padėjėjos. „Jei to nebūtų, ir donorystės procesas būtų neįmanomas“, – įsitikinęs skyriaus vadovas.
Ne paslaptis, kad organų donorystės procese dalyvaujantiems gydytojams viena sunkiausių šio proceso dalių – pokalbis su mirusiojo artimaisiais dėl donorystės. Rasti tinkamus žodžius, laiku juos pasakyti, įtikinti, paguosti, nuraminti… O jei dėl organų donorystės reikia kalbėti su mirusio vaiko tėvais – kaip tada?
Įdiegta naujovė pasiteisino
Gydytojas V.Gurskis džiaugiasi prieš trejus metus skyriuje įdiegta naujove, kuri dar neįprasta Lietuvoje.
Stebint pažangių užsienio klinikų Europoje, Amerikoje darbą, šiame intensyviosios terapijos skyriuje gydomų vaikų tėvai taip pat gali dalyvauti kas rytą nuo 9 iki 11 valandos rengiamose atviro tipo gydytojų vizitacijose pas ligonį, klausytis, kai tariamasi dėl tolimesnio gydymo, užduoti klausimus ir pan. Nors jau nuo 1995 m. skyriuje gydomų vaikų lankymas buvo leidžiamas visą dieną nuo 9 iki 21 valandos, tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą dalyvavimas vizitacijose įdiegtas tik prieš trejus metus.
„Taigi paciento artimieji patys tarsi dalyvauja gydymo ir slaugos procese. Mato, kas vyksta, kokie tyrimai ir procedūros sergančiajam atliekamos, koks gydymas jam taikomas, būna greta, gydytojams kalbant apie vaiko sveikatą. Galų gale jie mato ligonio būklę – jos gerėjimą ar blogėjimą“, – pasakoja gydytojas.
Todėl kritiniu atveju tėvams lengviau būna susitaikyti su netektimi: jie įsitikina, kad buvo dėtos visos pastangos gyvybei išgelbėti, deja, likimas kartais būna nepermaldaujamas. „Gydytojai išgirsta mažiau kaltinimų, kad kažką darė ne taip, o ir artimiesiems lengviau procese dalyvauti ir viską patiems stebėti, negu tiktai nustatytomis valandomis į skyrių užeiti vaiko aplankyti“, – naujovės pranašumus vardija gydytojas.
Tokiu atveju, pacientui konstatavus smegenų mirtį, ir pokalbis dėl organų donorystės susiklosto sėkmingiau. Antai pernai skyriuje buvo vienas potencialus organų donoras, šiemet – jau du. Visi šie donorai tapo efektyviais – visų potencialių donorų tėvai sutiko aukoti jų organus transplantacijai.
Prie mirties įprasti neįmanoma
Gydytojo teigimu, kad intensyviosios terapijos skyriuje dirbantis gydytojas „neperdegtų“, nepervargtų, jis turi išmokti susidoroti su stresu ir gebėti atsirinkti, kurie darbai – svarbiausi, o kurie – mažiau svarbūs, mokėti racionaliai išnaudoti poilsiui po darbo skiriamą laiką ir pan.
O dirbant su mažaisiais pacientais, svarbu į darbą ateiti ne kaip tėčiui ar mamai, nes tokiu atveju asmeniškai priimsi kiekvieno vaiko dramą, o kaip gydytojui profesionalui, greitai priimančiam reikalingiausius sprendimus.
Kita vertus, pasak pašnekovo, vaikų medicinos srityje išliko daugiausia žmogiškumo: „Vaikus gydantis gydytojas visada stengsis padaryti daugiau, negu jam priklauso, nes jis gelbsti vaiko gyvybę, rūpinasi jo sveikata“.
Gydytojas V.Gurskis pripažįsta: įprasti prie paciento mirties, o ypač jei tas pacientas – kūdikis ar vaikas – neįmanoma. „Kaskart mums – tai didžiulis stresas“, – sako V.Gurskis. Tačiau jei mirusiojo organai paaukojami donorystei, paciento netektį, pasak gydytojo, pakelti tarsi lengviau – guodžia mintis, kad vieno žmogaus mirtis išgelbės kito ligonio gyvybę.
Vaikų reanimatologas Vaidotas Gurskis
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų nuotr.
