Esate iš tų, kurie sekso metu be ilgų preliudijų drožia tiesiai prie reikalo? Apsikabinimai ir bučiniai ne jums? Tai gali reikšti, kad į seksualinį gyvenimą įsismelkė rutina. O galbūt kamuoja kiek kita bėda – intymaus santykio baimė – intymofobija. Jai būdingas ir diskomfortas bendraujant su priešinga lytimi. Kaip atpažinti intymofobiją, pasakoja ilgametę patirtį turintis seksoterapeutas Vitalijus Žukas.
V.Žukas teigia, kad intymofobija kamuoja daugiau žmonių, nei būtų galima pagalvoti. „Psichoterapijos dėl seksualinių sutrikimų metu paaiškėja, kad jų pradas dažnai yra priešingos lyties fobija. Vyrai bijo moterų, o moterys – vyrų“, – sako V.Žukas.
„Intymofobija yra būdinga tiek vyrams, tiek moterims, dėl jos kyla sunkumai kuriant ilgalaikius, o sunkesniais atvejais – ir trumpalaikius santykius su priešinga lytimi“, – teigia seksologas-psichoterapeutas Vitalijus Žukas.
Jei forma lengvesnė, pačiam žmogui gali būti sunku ir apčiuopti, kad būtent šis sutrikimas niūriais atspalviais tamsina intymaus gyvenimo kerteles. „Nes gal ir yra kažkas ne taip, bet gyventi itin netrukdo, juo labiau nesudaro priežasties kreiptis į seksologą – tokie pacientai iki mūsų nelabai patenka. Na, o jei intymofobija stipri, jos beveik neįmanoma nepastebėti. Moterims ji pasireiškia vaginizmu, vyrams – seksualine disfunkcija su erekcijos sutrikimais“, – aiškina V.Žukas.
Jis atkreipia dėmesį, kad intymofobija labiau būdinga vengiančio tipo asmenybėms, kurioms apskritai būdingas polinkis į įvairias baimes, gali pasireikšti ir kaip socialinė fobija. „Nes nors ir kalbame apie seksualinę problemą, į žmogų reikia žiūrėti kaip į visumą, kur niekas neegzistuoja izoliuotai“, – pabrėžia seksologas-psichoterapeutas.
Apsieisim be bučinių
Kokie ženklai byloja, kad žmogus turi intymaus santykio baimę? „Kai vengiama prisilietimų, bučinių, nusirengti partnerio akivaizdoje… Moterys pasakoja, kad bijo nusirengti nuogai dienos šviesoje, o vyras nori tai matyti. Nusirengimas, lytinis aktas šviesoje intymumo baimės kamuojamoms moterims nepriimtina, o vyrus kaip tik jaudina, jie to nori ir laiko svarbiu seksualinių santykių elementu“, – sakė V.Žukas.
Taip pat pašnekovas sako dažnai girdįs, kad moteris nori apsieiti be apkabinimų, bučinių – vyras tiesiog atidirbtų, ji pajustų pasitenkinimą ir to užtenka: „Tai rodo intymumo problemas, bet gana lengvas. Gal partneris iš pradžių nustemba, bet paskui pripranta, abu gyvena ir tiek.“
„Esu skaitęs mokslinių darbų, kad su intymofobija gali būti susijusi ir perdėta meilė gyvūnams, netgi gamtai, nors pastarasis momentas atrodo sunkiau įtikinamas. Tai yra kompensacinis mechanizmas: negaliu, nedrįstu realizuoti meilės su partneriu, todėl realizuoju ją su šunimi, kate. Gyvūnai nekelia grėsmės, galiu išreikšti jausmą, kuris blokuojamas priešingai lyčiai, parodyti švelnumą, paglostyti, apsikabinti“, – aiškino pašnekovas.
Vyrai maskuoja
„Kaip jums atrodo – ar intymofobija būdinga daugiau vyrams, ar moterims? – užduoda klausimą V.Žukas ir netrukus į jį atsako: – Iš tiesų, vyrams. Tačiau to nepastebime dėl maskavimo. Vyrai intymaus santykio baimę maskuoja agresyviu elgesiu, ignoravimu. Dažnai agresyvus elgesys būtent rodo bailumą.“
O kokia kauke intymofobiją labiau dangsto moterys? „Moterys slepiasi po nuolankumu arba pasyvia agresija, kurią išreiškia juokeliais, švelnia ironija. Toks elgesys apskritai labiau būdingas moterims kaip atsakas į vyrų elgseną, įvairius jų veiksmus, vengiant tai išreikšti tiesiogiai“, – kalbėjo pašnekovas.
Kaip paaiškinti tokiais atvejais atsirandantį nuolankumą? „Jis pasireiškia ne seksualinėje sferoje, bet kitose srityje – moteris atlieka aukos vaidmenį. Jei supranta, kad sekso plotmė netenkina, ji kompensuoja maistu, pirkiniais, pagyrimais“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.
Pasireiškė viešo kalbėjimo baime
„Galima paminėti ir konkrečių pavyzdžių. Tarkim, moteris pasakoja, kad vyras su ja ilgai susirašinėja, atrodo, viskas gerai, tačiau kai priartėja laikas ateiti į pasimatymą – neina. Kažkas sutrinka, pradeda nerimauti ir nenueina. Akivaizdu – tai artumo baimė. Kokio lygio – neaišku. Tai jau išaiškėja psichoterapijos eigoj, ar baimė paniška, ar tai tiesiog vengimas“, – pasakojo V.Žukas.
„Žmonės atėję pas seksologą, psichoterapeutą pasakoja tarsi apie paprastus dalykus. Tačiau psichoterapijos metu viskas išlenda. Nuo „nenoriu bučinių ir apkabinimų“ iki giliausių seksualinių dalykų, – konstatuoja seksologas. – Turėjau klientę, kamuojamą viešo kalbėjimo baimės. Pacientė ne kartą prisiminė epizodus iš vaikystės, kai troško artimo ryšio tėvu, tačiau jis beveik niekada neturėjo laiko. Atsikalbinėjo, kad sprendžia svarbius reikalus, tačiau tie jo atsikalbinėjimai tiesiog reiškė, kad paties interesai jam svarbesni nei jos. Merginos pasąmonėje užsifiksavo, kad ji nesvarbi. Tos problemos išlįsdavo tada, kai tekdavo pasijusti svarbia vyrų auditorijoje.“
„Pasąmonė mus valdo devyniasdešimt procentų. Nors teigiame, kad esame racionalūs – nė velnio tokie nesame. Seniai nutikę įvykiai, net ankstyvoje vaikystėje mums daro įtaką, apie kurią net nenujaučiame, – konstatuoja psichoterapeutas. – Pavyzdžiui, labai svarbus yra Edipo komplekso etapas. Būdama trejų ketverių metų mergaitė siekia artumo su tėvu, glosto plaukus, sėdi ant kelių. Tėvas tuo metu turėtų būti dėmesingas, jos neatstumti, nes taip klojami intymumo pamatai, bet ir netvirkinti, kadangi Amerikos literatūroje pabrėžiama ypač daug tokių atvejų.“
Palikdavo, kol nepaliko jos
„Papasakosiu dar vieną istoriją. Tvarkinga, pareiginga, pripažįstanti autoritetus, apie trisdešimties metų moteris kreipiasi dėl sunkumų mezgant santykius su vyrais. Kai partneris pradeda rodyti jausmus, artėja ir seksualiniai santykiai, ji staiga pradeda ieškoti neigiamų bruožų. Na, jei ieškosim – visada atknisime. Aišku, ir šiuo atveju, juos kaskart surasdavo. Dėl to ji galėdavo partnerį nuvertinti ir jį palikti“, – pasakojo V.Žukas. – Esmė ta, kad jos santykiai su mama buvo geri, bet vėlgi – tėvas emociškai šaltas.
Kritikuojantis, darboholikas, paliko šeimą, kai mergaitei buvo dešimt metų. Ji norėjo tėvo artumo, prisiglausdavo, bet jis nuolat ją atstumdavo. Ji nuolat girdėdavo „nelįsk dabar, užsiėmęs“. Grįždavo vėlai vakare ir, kaip paaiškėjo vėliau, iš meilužės. Ši klientė vyrus atstumdavo nesąmoningai jausdama, kad nesugebės atsakyti į jų jausmus. „Negaliu duoti, ko neturiu – šiltų jausmų“ – toks buvo jos motyvas. Tokių vyrų kaip jos tėvas dukros gali perimti daug patriarchalinės mąstysenos, tapti griežtos, kategoriškos su vyriais ir savimi.“
„Jie nori tik vieno“
Seksoterapeutas pabrėžia, kad asmenybei, kuri moka kurti sveiką intymų santykį, svarbus teigiamas šeimos pavyzdys ir nuostatos, diegiamos nuo vaikystės. „Jei tėvų patirtis nesėkminga, kartais mama net neslepia, kad su tėvu ir lovoje blogai, tai daro neigiamą įtaką ir stiprina baimes priešingai lyčiai. O dar jei vaikas mato tėvo agresiją prieš motiną, ar motinos prieš tėvą – kas irgi būna – juo blogiau… Mamos sustiprina mergaičių baimes teiginiais „neprasidėk su vyrais“, „tavimi pasinaudos“, „jie nori tik vieno“, „suvilios ir paliks“, „vyrai tikri kiaulės“, – vardijo pašnekovas.
„Mama įkala į galvą baimių vietoj to, kad būtų lytinio švietimo mokytoja, suteiktų informaciją apie mėnesines, padėtų suprasti seksualumo moteriai svarbą, pirmus lytinius santykius, būtų saugus uostas pavojingame vandenyne, kur galima atplaukt ir išplaukti…“ – kalbėjo V. Žukas.
„Tėvai berniukams irgi padaro meškos paslaugą. Jie perduoda nusivylimą moterimi, žmona. Konfliktai, smerkiantys, kritikuojantys moterį žodžiai, nuvertinimas, formuoja tą silpnąjį vyro identitetą, kuris pasireiškia pasyvia agresija prieš moterį“, – sakė seksoterapeutas.
Gijimas trunka ilgai
Ar įmanoma ką nors padaryti ir nugalėti intymofobiją, kad ji nekartintų santykių su partneriu? „Labiausiai veiksminga psichoanalizė arba psichodinaminė psichoterapija. Jei nesikreipiant į specialistą, tai padėti sau galima medituojant, prisijungiant prie savipagalbos grupių. Kodėl mums padeda pokalbis su psichoterapeutu? Nes išsikalbėjus palengvėja, nors pačiame psichoterapijos procese būna visko: ir pykčio, ašarų, gynybinių reakcijų. Savipagalbos grupėse bendraujant su tokiais pačiais, vienas kitą suprantančiais žmonėmis sumažėja įtampa, todėl tikrai rekomenduoju išbandyti šį pagalbos būdą“, – patarė pašnekovas.
Tačiau jis įspėja: gijimo procesas užtruks. Šios problemos šaknys kerojasi neįtikėtinai ankstyvame amžiui – dar vaisiui esant gimdoje, kai formuojasi jo fiziologija, todėl ir gydymas nėra paprastas, reikalauja laiko ir kantrybės.
„Psichoseksualinė raida trunka nuo nėštumo penkto-šešto mėnesio iki šešiolikos metų. Jei mama nėštumo metu liečia pilvuką, klausosi klasikinės muzikos – choralų, Vivaldžio, susikuria daugiau neuronų prefrontalinėje smegenų srityje, atsakingoje ir už aistrą. Po to įtakos turi ir pats gimdymas, kaip jis praeina – sėkmingai, nesėkmingai… Dar vėliau santykiai su tėvais, kurie didele dalimi nulemia psichoseksualinės raidos sėkmę arba nesėkmę – kalbėjo V.Žukas. – Taigi akivaizdu, kad nei per dieną, nei savaitę taip seniai atsiradusios problemos nepakeisi. Tam reikalingi bent metai, tačiau į tai pastangas dėti verta, nes intymus gyvenimas yra svarbi kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis.“
Autorius: Sima Kazarian
